Ar jie rado Nojaus laivą?

RETKARČIAIS žiniasklaidoje plačiai nuskamba pranešimai apie Nojaus laivo paieškas. Didelis žmonių domėjimasis tuo visiškai suprantamas. Tas gigantiškas laivas, kuriame Nojus su šeima išsigelbėjo per tvaną, įvykusį 2370—2369 m. p. m. e., būtų išties nepaprastas archeologinis radinys. Nors pastangų dedama daug, Nojaus laivas iki šiol nerastas. Visokių spėlionių ir sensacingų tvirtinimų nestinga, tačiau kas žinoma iš tikrųjų?

Biblijoje sakoma, jog Nojaus laivas „sustojo Ararato kalnuose“ (Pradžios 8:4). Tame kalnyne, esančiame Turkijos rytuose, netoli Armėnijos ir Irano sienos, yra iškili viršukalnė, dabar vadinama Ararato kalnu.

Siekiant rasti Nojaus laivą, į šią sritį buvo surengta daugybė ekspedicijų, jos pateikė įdomių aiškinimų, bet jokių įtikinamų įrodymų. Iš oro darytos intriguojančios nuotraukos, derva padengti medžio gabalėliai, liudininkų pranešimai paskatino ieškoti tikrų, apčiuopiamų faktų. Bet darbas nėra lengvas. Pavyzdžiui, viena numanoma laivo buvimo vieta yra Ararato kalno šlaite daugiau nei keturių su puse kilometrų aukštyje. Kita kliūtis ta, kad dėl politinių neramumų šioje vietovėje užsienio tyrinėtojai ne visada gauna leidimą kopti į šį kalną.

Vis dėlto daugybė entuziastų nori, kad Nojaus laivo paieškos toje vietoje intensyvėtų. Jie viliasi, jog laivo liekanos nepaliestos tebeguli kažkur ant Ararato, kurį kone ištisus metus dengia sniego ir ledo pluta. Ir tik tada, kai vasaros karštos, jų manymu, yra vilties laivą pamatyti ir pasiekti.

Tokia viltis neblėsta dėl kai kurių pranešimų. Juozapas Flavijus, pirmojo mūsų eros amžiaus žydų istorikas, nurodo kelis ankstesnius istorikus, kurie rašė, jog laivą vis dar galima regėti aukštai Ararato kalnyne. Jie netgi teigė, kad žmonės kaip suvenyrų gali pasiimti derva padengtų laivo nuolaužų. Vienas iš Juozapo Flavijaus cituotų istorikų buvo Babilono metraštininkas Berosas, gyvenęs trečiajame amžiuje prieš mūsų erą.

Praėjusiame šimtmetyje intriguojančią žinią paskleidė armėnas Georgijus Hagopianas. Jis teigė XX amžiaus pradžioje dar būdamas vaikas su dėde apžiūrinėjęs laivą ir net užlipęs ant jo viršaus. Hagopianas mirė 1972 metais, bet jo pasakojimas iki šiol daugeliui kelia jaudulį ir smalsumą.

Ar tai sustiprintų tikėjimą?

Ar tikrai yra pagrindo tikėti, jog tyrinėtojai laivą rado? O gal ras jį ateityje? Galbūt. Vis dėlto priežasčių tuo abejoti, regis, dar daugiau. Pirmiausia, Biblijoje tiksliai nenurodyta, kur laivas sustojo tvano vandenims slūgstant. Tik paminėta, jog „Ararato kalnuose“.

Tyrinėtojai įsitikinę, kad paieškas vykdyti reikia pačiame aukščiausiame to kalnyno taške. Tačiau Biblija nesako, kad Dievas leido laivui sustoti ant Ararato kalno viršūnės, kuri dabar iškilusi beveik penkis tūkstančius metrų virš jūros lygio ir kur viešpatauja šaltis.a Prisimink, laive, kai jis sustojo, Nojus su šeima dar gyveno kelis mėnesius (Pradžios 8:4, 5). Sunku patikėti, kad palikę laivą jie bei daugybė gyvūnų turėjo leistis iš aukštybių lyg kokie alpinistai. Vadinasi, vietovė aplink laivą galėjo būti labiau prieinama, nei įsivaizduoja dabartiniai tyrinėtojai, bet vis tiek gana aukšta, kaip galima spręsti iš aprašymo Pradžios 8:4, 5. Be to, nesvarbu, kurioje Ararato kalnyno vietoje laivas sustojo, jis jau prieš šimtmečius galėjo būti suiręs ir po dalelę išnešiotas.

Taip pat abejotinas kai kurių publicistų tvirtinimas, kad paieškos svarbios religiniu požiūriu. Vienos ekspedicijos vadovas teigė, jog radus laivą „milijonų tikėjimas sustiprėtų... ir daugelis įtikėtų Dievą“. Jo nuomone, išsakyta per vieną spaudos konferenciją 2004-aisiais, laivo radimas būtų „didžiausias įvykis nuo Kristaus prisikėlimo“. Vėliau jo tyrinėjimai buvo atšaukti.

Jeigu Nojaus laivas būtų atrastas, ar tai išties sustiprintų žmonių tikėjimą arba net paskatintų įtikėti Dievą? Kaip sakoma Biblijoje, tikras tikėjimas nepriklauso nuo regimų ir apčiuopiamų dalykų (2 Korintiečiams 5:7). Kai kurie žmonės nusiteikę taip skeptiškai, kad, jų tvirtinimu, tokiais Biblijos pasakojimais patikėti juos priverstų tik daiktiniai įrodymai. Bet, tiesą sakant, kad ir kiek įrodymų būtų rasta, tokių skeptikų neįtikins niekas. Pats Jėzus sakė, jog kai kurie, net ir išvydę ką nors prikeltą iš mirusiųjų, dvasinėmis tiesomis vis tiek nepatikėtų! (Luko 16:31)

Kita vertus, tikras tikėjimas nėra patiklumas; jis pagrįstas svariais įrodymais (Hebrajams 11:1). Tad ar yra svarių įrodymų, galinčių padėti mąstantiems žmonėms patikėti Biblijos pasakojimu apie tvaną? Taip, tokių įrodymų esama. Jėzus Kristus aiškiai pasakė: „Atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas“ (Luko 17:26, 27). Šis liudijimas pats patikimiausias. Kodėl?

Jėzus iki ateidamas į žemę gyveno danguje (Jono 8:58). Jis stebėjo, kaip buvo statomas laivas, taip pat matė tvaną. Kuris įrodymas jums atrodo įtikinamesnis? Ar liudijimas to, kuris viską matė savo akimis, kuris pasirodė absoliučiai patikimas ir aiškiai parodė esąs Dievo Sūnus? Ar migloti teiginiai tyrinėtojų, randančių senos medienos gabalėlius apledėjusiose viršukalnėse? Svarstant tokiu požiūriu, įrodymas, kad Nojaus laivas buvo, daugiau nei akivaizdus!

[Išnaša]

[Anotacija 13 puslapyje]

Ar esama svarių įrodymų, kad Biblijos pasakojimas apie tvaną neišgalvotas?

[Anotacija 14 puslapyje]

Jėzus Kristus aiškiai pasakė: „Atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas“