Sergėkime bendruomenės santarvę ir tyrumą

KAIP ir išpranašauta Biblijoje, į Jehovos garbintojų gretas kasmet įsilieja tūkstančiai žmonių (Mch 4:1, 2). Naujais savo tikėjimo draugais Dievo bendruomenė labai džiaugiasi (Apd 20:28). Jie laimingi, kad gali kartu su mumis tarnauti Jehovai ir mėgautis dvasiniu rojumi – tyra, taikinga aplinka. Tokią atmosferą mums padeda išsaugoti Jehovos teikiama šventoji dvasia ir išmintingi jo Žodžio mokymai (Ps 119:105; Zch 4:6).

² Kokį didelį poveikį mums daro Biblijos principai! Juos taikydami tampame tiesiog naujais žmonėmis (Kol 3:10). Stengiamės draugiškai sutarti ir vengiame ginčų. Mokomės į viską žiūrėti taip kaip Jehova ir nepasiduodame skaldančiai pasaulio dvasiai. Nors mūsų bendruomenė daugiatautė, esame tikra brolija (Apd 10:34, 35).

³ Vis dėlto retsykiais iškyla sunkumų, galinčių santarvę ir vienybę sudrumsti. Kodėl taip nutinka? Paprastai dėl to, kad kas nors pažeidžia tam tikrą Biblijos principą. Visiems tenka kovoti su nuodėmingais polinkiais, esame netobuli žmonės (1 Jn 1:10). Būna, kad asmuo žengia klaidingą žingsnį ir tai sukelia pavojų bendruomenės moraliniam ar dvasiniam tyrumui. Kartais neapgalvotu žodžiu ar poelgiu mes papiktiname bendratikį arba jis papiktina mus (Rom 3:23). Kaip tokiais atvejais padėtį ištaisyti?

⁴ Jehova mus puikiai supranta ir nori padėti, todėl moko per savo Žodį. Suteikti pagalbą pasiruošę ir vyresnieji. Šie rūpestingi kaimenės ganytojai duoda išmintingų Biblija grįstų patarimų. Jų laikydamiesi galime atkurti gerus santykius su kitais ir vėl džiaugtis Jehovos malone. O jeigu dėl kokio nusižengimo būtume sudrausminti, supraskime, kad dangiškasis Tėvas iš meilės nori mus pataisyti (Pat 3:11, 12; Hbr 12:6).

⁵ Bendruomenėje tarp atskirų asmenų pasitaiko nesutarimų ar nesusipratimų. Broliškos meilės vedami stenkimės kuo greičiau juos užglaistyti (Ef 4:26; Fil 2:2–4; Kol 3:12–14). Tikėtina, kad viskas išsispręs, jei vadovausimės šiuo apaštalo Petro pamokymu: „Turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių“ (1 Pt 4:8). Taip pat nepamirškime aukso taisyklės – su kitais elkimės taip, kaip norime, kad elgtųsi su mumis. Tada nežymias nuoskaudas pavyks atleisti ir užmiršti (Mt 6:14, 15; 7:12). Juk „mes visi dažnai klystame“ (Jok 3:2).

⁶ Ką daryti, jei savo žodžiais ar poelgiais ką nors užgavome? Nedelsdami imkimės iniciatyvos taikytis. Atminkime: nuo to priklauso mūsų santykiai su Jehova. Jėzus savo sekėjus mokė: „Jeigu atnešęs savo dovaną prie aukuro prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną prie aukuro. Pirma eik susitaikyti su broliu, o paskui grįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5:23, 24). Galbūt įvyko koks nors nesusipratimas ir per pokalbį su broliu ar sese viskas paaiškės. Jeigu visi bendruomenėje stengiasi taip daryti, nesutarimų bus mažiau ir juos lengviau išspręsime.

⁷ Matydami, kad kurio nors bendratikio požiūris tam tikru klausimu taisytinas, vyresnieji remdamiesi Biblija stengsis jį paprotinti. Tai ne visada lengva. Apaštalas Paulius Galatijos krikščionims rašė: „Broliai, net jei žmogus žengtų klaidingą žingsnį to nesuvokdamas, jūs, dvasiškai brandūs vyrai, mėginkite jį romiai pataisyti“ (Gal 6:1).

⁸ Rūpestingi ganytojai uoliai tarnauja bendruomenei ir budriai ją saugo nuo įvairių pavojų, kad nekiltų didelių problemų. Taip išsipildo per Izaiją duotas Jehovos pažadas: „Kiekvienas iš jų bus užuovėja, pastogė pasislėpti nuo liūties. Jie bus tarsi vandens srovės išdžiūvusiame krašte, lyg didžiulės uolos šešėlis saulės kepinamoje žemėje“ (Iz 32:2).

⁹ Paulius rašė, ko būtina imtis, jeigu bendruomenėje kas nors daro kitiems blogą įtaką. Apaštalas perspėjo: „Įsakome jums šalintis kiekvieno brolio, kuris elgiasi nedrausmingai, ne pagal mokymą, kurį gavote iš mūsų.“ Toliau patarė: „Jeigu kas neklauso to, ką išdėstėme šiame laiške, laikykite jį pažymėtu ir, kad susigėstų, su juo nebendraukite. Priešu jo nelaikykite – protinkite kaip brolį“ (2 Tes 3:6, 14, 15).

¹⁰ Pasitaiko, kad kuris nors asmuo akivaizdžiai nebegerbia Dievo nustatytų normų, pavyzdžiui, dykaduoniauja, nuolat kitus kritikuoja, yra visiškai nevalyvas, „kišasi, kur nereikia“, mėgina pelnytis kitų sąskaita arba renkasi krikščionims tikrai neprideramas pramogas (2 Tes 3:11). Net jeigu jis nedaro nuodėmės, dėl kurios gali būti atskirtas nuo bendruomenės, toks elgesys kelia pavojų Jehovos liudytojų reputacijai ir gali pastūmėti kitus krikščionis nusižengti.

¹¹ Vyresnieji stengsis nedrausmingąjį pataisyti, duos jam Biblija grįstų pamokymų. Jei asmuo net keletą kartų gavęs patarimų vis tiek jų nepaiso, vyresnieji gali nuspręsti pasakyti bendruomenei įspėjamąją kalbą. Pirma jie viską gerai pasvers ir įvertins, ar situacija išties labai rimta ir kelia daug pasipiktinimo. Jeigu jie nuspręstų, kad tokios kalbos reikia, brolis joje paaiškins, kodėl tam tikras elgesys nederamas, ir paminės, kokių Biblijos principų būtina laikytis. Nedrausmingas krikščionis kalboje nebus įvardytas. Tie, kas žino, apie kurį asmenį kalbama, pernelyg artimo ryšio su juo nepalaikys. Tiesa, krikščioniškos bendrystės su juo nenutrauks, juk Paulius ragino: „Priešu jo nelaikykite – protinkite kaip brolį.“

¹² Savo tvirta pozicija broliai ir sesės gali paskatinti nedrausmingąjį susigėsti ir pasikeisti. Matydami, kad jis pasitaisė, bendratikiai vėl mielai su juo bičiuliausis.

¹³ Jeigu atleidžiame kitam žmogui kokią skriaudą, tai nereiškia, kad jo nedorą elgesį ignoruojame ar jam pritariame. Ne viską galima pateisinti netobulumu, todėl į dideles blogybes žiūrėti pro pirštus nedera (Kun 19:17; Ps 141:5). Izraeliui duotame Įstatyme bausmės už nuodėmes buvo numatytos pagal jų sunkumą. Tokiu principu vadovaujamasi ir krikščionių bendruomenėje (1 Jn 5:16, 17).

¹⁴ Jėzus konkrečiai nurodė, ko reikia imtis, jei kas nors padaro bendratikiui didelę skriaudą. Štai kokius žingsnius jis paminėjo: „Jeigu tavo brolis nusideda, [1] eik ir pasakyk apie jo nusižengimą jam vienam. Jeigu jis tavęs paklausys, savo brolį laimėsi. Jeigu nepaklausytų, [2] pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad viskas būtų patvirtinta dviejų ar trijų liudytojų lūpomis. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, [3] pasakyk bendruomenei. O jei nepaklausytų nė bendruomenės, tebūna jis tau kaip kitatautis ir mokesčių rinkėjas“ (Mt 18:15–17).

¹⁵ Kokius prasikaltimus Jėzus čia turėjo omenyje? Mato 18:23–35 užrašyta alegorija leidžia manyti, kad tai tikriausiai nusižengimai, susiję su piniginiais ar turtiniais reikalais, pavyzdžiui, vengimas grąžinti skolą ar netgi sukčiavimas. Tai gali būti ir šmeižtas, suteršiantis kieno nors reputaciją.

¹⁶ Net jei turi svarių įrodymų, kad bendratikis padarė tau tokią skriaudą, neskubėk kreiptis pagalbos į vyresniuosius. Kaip nurodė Jėzus, pirma su tuo asmeniu pasikalbėk pats. Mėginkite išspręsti problemą vienu du, nėra reikalo prašyti pagalbos iš šalies. Be to, Jėzus nepasakė, kad užtenka tik kartą pasikalbėti su nusižengusiu broliu. Jei iš pradžių jis kaltės nepripažįsta ir neatsiprašo, vėliau tikriausiai vertėtų dar mėginti su juo pasišnekėti. Tikėtina, viskas susitvarkys ir jis bus dėkingas, kad niekam nieko neatskleidei ir jo gerą vardą bendruomenėje išsaugojai. Taip „savo brolį laimėsi“.

¹⁷ Jeigu krikščionis pripažįsta savo kaltę, atsiprašo ir stengiasi ištaisyti padėtį, nereikia imtis jokių priemonių. Nors jo nusižengimas sunkus, krikščionys gali viską išspręsti tarpusavyje.

¹⁸ Tačiau jei nepavyksta susitaikyti su broliu pasakius „apie jo nusižengimą jam vienam“, turi teisę pasikviesti, kaip sakė Jėzus, dar vieną ar du asmenis ir vėl su juo pasikalbėti. Šie sieks to paties tikslo – stengsis padėti bendratikiui susiprasti. Patartina į šį pokalbį kviestis tuos, kurie gali paliudyti, kas tarp jūsų yra įvykę. Jeigu tokių nėra, paprašyk vieną ar du asmenis būti pokalbio liudininkais. Gal jie turi patirties sprendžiant panašius klausimus ir padės išsiaiškinti, ar nusižengimas išties rimtas. Jei į pokalbį pasikviestum vyresniuosius, jie dalyvautų tik kaip liudininkai, o ne kaip bendruomenės atstovai, nes nėra tam įpareigoti vyresniųjų tarybos.

¹⁹ O kaip, jeigu net ir pokalbiai prie vieno ar dviejų liudininkų neduoda vaisių? Jei manai, kad šitaip visko palikti negalima, kreipkis į bendruomenės prižiūrėtojus. Atmink, kad jų pareiga yra saugoti bendruomenės santarvę ir tyrumą. Pranešęs apie šį reikalą vyresniesiems, pasikliauk Jehova ir palik tai spręsti jiems. Tenetampa kieno nors elgesys tau suklupimo akmeniu ir teneatima džiaugsmo Jehovos tarnystėje (Ps 119:165).

²⁰ Kaimenės ganytojai viską nuodugniai ištirs. Jeigu paaiškės, kad asmuo iš tiesų tau labai nusidėjo, bet dėl to nesigaili ir nė kiek nesistengia atlyginti žalos, tada komitetui, sudarytam iš kelių vyresniųjų, teks jį atskirti nuo bendruomenės. Taip bendruomenė bus apsaugota nuo blogos įtakos (Mt 18:17).

²¹ Daugelis nuodėmių, pavyzdžiui, ištvirkavimas, svetimavimas, homoseksualūs santykiai, atskalūnybė, stabmeldystė, yra itin sunkios. Jei asmuo nusikalstų kuria nors iš tokių nuodėmių, nepakaks, kad nukentėjęs žmogus jam atleido (1 Kor 6:9, 10; Gal 5:19–21). Kadangi bendruomenės dvasingumui ir tyrumui kilo didžiulė grėsmė, apie nuodėmę būtina pranešti vyresniesiems (1 Kor 5:6; Jok 5:14, 15). Nusikaltęs asmuo turėtų pats jiems prisipažinti. Priešingu atveju krikščionis, žinantis, ką bendratikis padarė, yra įpareigotas viską jiems papasakoti (Kun 5:1; Jok 5:16). Kai vyresnieji gaus informaciją apie krikštyto asmens nuodėmę, du iš jų bus paskirti išsiaiškinti, kas įvyko. Jeigu jie nustatys, kad kaltinimai turi pagrindo ir yra svarių sunkios nuodėmės įrodymų, vyresniųjų taryba reikalui nagrinėti įsteigs teisminį komitetą. Jis bus sudarytas mažiausiai iš trijų vyresniųjų.

²² Vyresnieji budriai saugo kaimenę nuo visokios dvasinės žalos. Sumaniai remdamiesi Dievo Žodžiu, jie stengiasi suklydusį krikščionį pataisyti, kad jis atgautų dvasinę sveikatą (Jud 21–23). Apaštalas Paulius apie tokią prižiūrėtojų atsakomybę rašė laiške Timotiejui: „Prisakau tau akivaizdoje Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, kai pasirodys kaip savo Karalystės Karalius: [...] drausmink, griežtai įspėk ir ragink, daryk tai su visa kantrybe ir mokymo išmone“ (2 Tim 4:1, 2). Toks darbas nelengvas ir kartais iš vyresniųjų pareikalauja nemažai laiko. Šie broliai tikrai „verti dvigubos pagarbos“ ir už jų triūsą bendruomenė jiems labai dėkinga (1 Tim 5:17).

²³ Svarbiausias prižiūrėtojų tikslas – padėti nusidėjusiam asmeniui atkurti gerus santykius su Jehova. Jei jis nuoširdžiai atgailauja ir priima vyresniųjų pagalbą, šie jam duos drausminį pamokymą (konfidencialiai arba teisminiame svarstyme liudijusių asmenų akivaizdoje). Toks pamokymas paskatins nusidėjėlį taisytis ir bus įspėjimas kitiems jį girdintiems krikščionims (2 Sam 12:13; 1 Tim 5:20). Asmeniui, sudrausmintam teisminio komiteto, bus nustatyti tam tikri apribojimai. Tai padės jam tiesinti „takus po savo kojomis“ (Hbr 12:13). Kai tampa akivaizdu, kad žmogus dvasiškai atsigavo, apribojimai panaikinami.

²⁴ Jeigu teisminis komitetas prieina išvadą, kad krikščionis atgailauja, tačiau yra pagrindo manyti, kad apie jo nuodėmę sužinos bendruomenė ar kiti žmonės, arba jei yra kitų svarių priežasčių informuoti bendruomenę, per šiokiadienio sueigą bus perskaitytas trumpas pranešimas: „[Asmens vardas ir pavardė] buvo teisminio komiteto sudrausmintas.“

²⁵ Būna, kad asmuo, pasidavęs nuodėmei, užkietina savo širdį ir pastangos jam padėti lieka bergždžios. Jo darbai nerodo, kad jis gailėtųsi dėl savo elgesio, nematyti tikros atgailos ir per teisminį svarstymą (Apd 26:20). Ką daryti tuomet? Neatgailaujantį asmenį būtina pašalinti iš Jehovos liudytojų bendruomenės ir ryšius su juo nutraukti. Tada jis negalės broliams ir sesėms daryti blogos įtakos ir bus apsaugotas bendruomenės dvasinis bei moralinis tyrumas ir geras vardas (Įst 21:20, 21; 22:23, 24). Kadaise apaštalas Paulius, sužinojęs, kad Korinte vienas krikščionis elgiasi itin begėdiškai, vyresniuosius paragino: „Atiduokite tokį Šėtonui, kad [...] [bendruomenės] dvasia Viešpaties dieną būtų apsaugota“ (1 Kor 5:5, 11–13). Paulius paminėjo ir kelis kitus asmenis, atskirtus nuo bendruomenės. Jie buvo pašalinti dėl to, kad sukilo prieš tiesą (1 Tim 1:20).

²⁶ Jeigu nusidėjėlis neatgailauja ir jį nusprendžiama atskirti nuo bendruomenės, teisminis komitetas turi jam apie tai pranešti ir aiškiai nurodyti Biblija pagrįstas priežastis, kodėl taip nutarta. Asmenį taip pat reikia informuoti, kad jis gali pateikti raštišką apeliaciją, jeigu, jo manymu, komitetas padarė klaidą. Joje jis turi konkrečiai išdėstyti, kodėl su sprendimu nesutinka. Apeliaciją reikia pateikti per septynias dienas nuo tada, kai asmuo sužino komiteto sprendimą. Vyresniųjų taryba, ją gavusi, susisieks su rajono prižiūrėtoju. Šis parinks vyresniuosius į apeliacinį komitetą vėl svarstyti bylos. Apeliacijos svarstymą, jei tik įmanoma, reikia surengti per septynias dienas nuo jos pateikimo. Jei asmuo pateiktų apeliaciją, pranešimą apie jo atskyrimą nuo bendruomenės reikia atidėti. Tuo tarpu sueigose kaltinamajam nebus leista komentuoti, melstis visų vardu ir atlikti iki tol turėtas užduotis.

²⁷ Teisė pateikti apeliaciją yra didelė malonė – nusidėjėlis dar kartą gali išsakyti savo nuomonę. Todėl jeigu asmuo į apeliacijos svarstymą neatvyksta ir toliau nerodo noro su vyresniaisiais susitikti, bendruomenei bus pranešta, kad jis nebėra Jehovos liudytojas.

²⁸ Jei nusikaltęs asmuo neketina pateikti apeliacijos, teisminis komitetas jam paaiškins, kaip svarbu atgailauti ir kokius žingsnius privalu žengti, kad vėliau būtų priimtas atgal į bendruomenę. Tokiu maloningu paraginimu vyresnieji teišreiškia savo nuoširdų norą asmeniui padėti ir viltį, kad jis pasitaisys ir sugrįš į Jehovos organizaciją (2 Kor 2:6, 7).

²⁹ Kai neatgailaujantis asmuo atskiriamas, bendruomenei perskaitomas trumpas pranešimas: „[Asmens vardas ir pavardė] nebėra Jehovos liudytojas.“ Tada broliai ir sesės žinos, kad su tuo asmeniu nedera bendrauti (1 Kor 5:11).

³⁰ Atsiskyrimu vadinamas savanoriškas krikštyto asmens pasitraukimas iš bendruomenės: krikščioniškų vertybių jis išsižada pareikšdamas, kad nebenori būti laikomas Jehovos liudytoju. Atsiskyrimu nuo bendruomenės laikytini ir tam tikri veiksmai, pavyzdžiui, įstojimas į organizaciją, kurios siekiai prieštarauja Biblijos mokymams ir kurios veikla Jehovos akyse yra smerktina (Iz 2:4; Apr 19:17–21).

³¹ Apie tuos, kas jo dienomis išsižadėjo krikščioniško tikėjimo, apaštalas Jonas rašė: „Nors jie išėjo iš mūsų, nebuvo mūsiškiai, mat jeigu būtų buvę mūsiškiai, būtų pasilikę su mumis“ (1 Jn 2:19).

³² Kartais būna, kad krikščionis nuo bendruomenės neatsiskiria, bet tampa neveiklus, nebedalyvauja evangelizacijos tarnyboje. Jehova į tokį asmenį žiūri kitaip nei į atsiskyrusius. Galbūt jis tiesiog nustojo studijuoti Dievo Žodį arba dėl asmeninių sunkumų ar persekiojimų neteko ryžto tarnauti Jehovai. Vyresnieji ir kiti bendratikiai toliau rūpinsis tokių neveiklių krikščionių gerove, teiks jiems dvasinę pagalbą (Rom 15:1; 1 Tes 5:14; Hbr 12:12).

³³ Jeigu krikščionis nusprendžia atsiskirti nuo bendruomenės, per sueigą perskaitomas toks pranešimas: „[Asmens vardas ir pavardė] nebėra Jehovos liudytojas.“ Į jį bus žiūrima taip, kaip į atskirtąjį.

³⁴ Atskirtas arba atsiskyręs asmuo į bendruomenę gali grįžti, kai tampa akivaizdu, kad jis atgailavo, jau seniai nebeina klystkeliais ir trokšta atkurti gerus santykius su Jehova. Vyresniesiems būtina įsitikinti, kad žmogus išties turi tinkamą nuostatą, o tam reikia nemažai laiko – keleto mėnesių, visų metų ar netgi daugiau, nelygu aplinkybės. Norintis sugrįžti į bendruomenę turi pateikti vyresniųjų tarybai raštišką prašymą. Tada bus įsteigtas priėmimo atgal į bendruomenę komitetas ir jo nariai su tuo asmeniu pasikalbės. Įvertinę, ar jis daro „darbus, priderančius atgailai“, tie broliai nuspręs, ar jį jau galima priimti atgal (Apd 26:20).

³⁵ O kaip tada, jeigu norą grįžti pareiškia asmuo, atskirtas kitoje bendruomenėje? Prašymą gavusios bendruomenės vyresnieji įsteigs priėmimo komitetą, kad su juo susitiktų ir prašymą apsvarstytų. Jeigu šis komitetas mano, kad asmenį galima priimti į bendruomenę, savo rekomendaciją pateiks jį atskyrusios bendruomenės vyresniųjų tarybai. Sprendžiant priėmimo klausimą šis ir ankstesnės bendruomenės komitetai turi glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų atsižvelgta į visus svarbius faktus. Tačiau ar žmogų jau galima priimti atgal, nusprendžia jo buvusios bendruomenės priėmimo komitetas.

³⁶ Jei komitetas neabejoja atskirto arba atsiskyrusio asmens atgaila ir nusprendžia jį vėl priimti, apie tai pranešama abiejose bendruomenėse – toje, prie kurios jis priklausė tada, kai buvo atskirtas, ir toje, prie kurios priklausys dabar. Pranešimas pateikiamas toks: „[Asmens vardas ir pavardė] vėl priimtas į Jehovos liudytojų bendruomenę.“

³⁷ Apie krikštytų nepilnamečių sunkius prasikaltimus irgi reikia pranešti vyresniesiems. Pageidautina, kad susitikime su teisminiu komitetu dalyvautų ir jaunuolio tėvai (jeigu jie Jehovos liudytojai). Tėvams nederėtų mėginti vaiko apsaugoti nuo reikiamo drausminimo. Priešingai, jie turėtų padėti vyresniesiems viską išsiaiškinti. Kaip ir suaugusio krikščionio atveju, teisminis komitetas stengsis jaunuolį pataisyti ir grąžinti į teisingą kelią. Tačiau jeigu jis neatgailauja, bus atskirtas nuo bendruomenės.

³⁸ Ką reikėtų daryti, jei sunkiai nusideda nekrikštytas skelbėjas? Kadangi jis nėra pasikrikštijęs, negali būti atskirtas nuo bendruomenės. Galbūt jis dar ne iki galo supranta kai kuriuos Biblijos principus, todėl vyresnieji turėtų maloniai jį pamokyti. Tikėtina, tai padės jam ištiesinti „takus po savo kojomis“ (Hbr 12:13).

³⁹ Su tuo skelbėju pasikalbės du vyresnieji. Jeigu į jų pamokymus jis nereaguoja ir atgailos nerodo, bendruomenei bus perskaitytas trumpas pranešimas: „[Asmens vardas ir pavardė] nebėra nekrikštytas skelbėjas.“ Tada bendruomenė žiūrės į jį kaip į žmogų, dar neišmanantį Biblijos tiesų. Nors tas asmuo nėra atskirtas, krikščionys su juo pernelyg nesibičiuliaus (1 Kor 15:33). Jeigu jis dar pateiktų tarnybos ataskaitą, ji nebebus įskaičiuota.

⁴⁰ Jeigu praėjus kuriam laikui asmuo vėl norėtų tapti skelbėju, su juo pasikalbės du vyresnieji. Šie broliai įvertins jo dvasinę pažangą ir nuspręs, ar jis jau gali skelbti su bendruomene. Jei taip, per sueigą bus pranešta: „[Asmens vardas ir pavardė] vėl tapo nekrikštytu skelbėju.“

⁴¹ Jehova šiandien dosniai laimina visus, kas yra jo tautoje. Mūsų dvasinės ganyklos iš tiesų derlingos, esame gaivinami tyru tiesos vandeniu. Jehova savo tautą rūpestingai globoja (Ps 23; Iz 32:1, 2). Nors šio sugedusio pasaulio paskutinės dienos itin neramios, Kristaus vadovaujamoje bendruomenėje jaučiamės saugūs, tarsi gyventume dvasiniame rojuje.

⁴² Tad ir toliau tyrai elkimės, puoselėkime tarpusavio santarvę ir skleiskime Karalystės tiesos šviesą (Mt 5:16; Jok 3:18). Tada džiaugsimės matydami, kaip Jehova laimina savo bendruomenę ir kiek daug žmonių, jį pažinę, stoja į mūsų gretas ir ima vykdyti jo valią.