mwbr20.09 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGSĖJO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 23–24
„Neik paskui minią“
(Išėjimo 23:1) Neskleisi melagingų kalbų. Liudydamas teisme netapsi nedorėlio bendrininku, nekalbėsi melo.
Ar turėtum tikėti viskuo, ką girdi ir matai?
7 Gal tau patinka dalytis įvairia informacija su draugais ir pažįstamais internetu arba trumposiomis žinutėmis? Perskaitęs kokią jaudinančią naujieną ar išgirdęs įdomų atsitikimą tikriausiai pasijauti lyg žinių reporteris, trokštantis apie tai pranešti pirmas. Tačiau dar prieš siųsdamas žinutę ar elektroninį laišką pagalvok: „Ar esu įsitikinęs, kad šis pasakojimas tikras, neišgalvotas?“ Žiūrėk, kad netyčiomis neimtum tarp bendratikių skleisti klaidingos informacijos. Tad jeigu nors kiek abejoji, spustelk „trinti“, o ne „siųsti“.
8 Turime dar vieną svarią priežastį neskubėti dalytis gautais pranešimais. Kai kuriuose kraštuose mūsų organizacijos veikla yra ribojama ar net uždrausta. Priešininkai ten gali sąmoningai platinti tam tikrus pranešimus siekdami mus įbauginti ar kelti nepasitikėjimą vieni kitais. Pagalvokime, kokia taktika naudotasi buvusioje Sovietų Sąjungoje. Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai skleidė gandus, esą kai kurie žinomi broliai išsižadėjo savo tikėjimo. Liūdna, bet nemažai mūsų bendratikių tuo patikėjo ir atsiskyrė nuo Jehovos organizacijos. Tiesa, daugelis jų vėliau sugrįžo, kiti, deja, ne. Šių žmonių tikėjimo laivas sudužo (1 Tim 1:19). Kaip mums išvengti tokios katastrofos? Jokiu būdu neplatinkime neigiamų arba nepatvirtintų pranešimų. Nebūkime naivuoliai ar lengvatikiai. Verčiau įsitikinkime, ar gauta žinia yra tikras faktas.
(Išėjimo 23:2) Neisi paskui minią daryti pikta ir liudydamas teisme neiškraipysi tiesos, kad įsiteiktum daugumai.
it-1-E p. 11, pstr. 3
Aaronas
Verta atkreipti dėmesį, kad visais trimis Aarono prasikaltimų atvejais jis nebuvo tų nusižengimų iniciatorius. Matyt, jis išklysdavo iš teisingo kelio paveiktas aplinkybių arba pastūmėtas kitų žmonių. Ypač pirmo nusižengimo atveju Aaronas galėjo pasielgti visai kitaip – pagal principą, kurio pagrindu buvo užrašytas įsakymas: „Neisi paskui minią daryti pikta“ (Iš 23:2). Vis dėlto Šventajame Rašte jo vardas minimas su pagarba. Be to, Dievo Sūnus, gyvendamas žemėje, pripažino Aarono palikuonių kunigiją (Ps 115:10, 12; 118:3; 133:1, 2; 135:19; Mt 5:17–19; 8:4).
(Išėjimo 23:3) Net vargšo byloje nebūsi šališkas.
it-1-E p. 343, pstr. 5
Aklumas
Aklumui buvo prilyginta teismų korupcija. Įstatymas smerkė kyšininkavimą, papirkinėjimą ir šališkumą, nes visa tai teisėją galėjo apakinti ir kliudyti jam spręsti bylą objektyviai. Juk „kyšis net įžvalgius apakina“, „kyšis apakina išminčius“ (Iš 23:8; Įst 16:19). Kad ir koks teisingas ar įžvalgus būtų teisėjas, gavęs vieno iš besibylinėjančių dovaną, jis priimdamas sprendimą gali, sąmoningai ar ne, pasielgti šališkai. Tokie žodžiai Dievo Įstatyme kaip „nei būsi prielankus vargšui, nei pataikausi turtingam“ byloja, kad apakinti gali ne tik dovanos, bet ir jausmai (Kun 19:15). Net jei teisėjas gailėjosi vargšo ar norėjo pelnyti populiarumą, jis negalėjo nuteisti turtingo žmogaus vien dėl to, kad šis turtingas (Iš 23:2, 3).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 23:9) Neengsi svetimšalio, nes pats buvai svetimšalis Egipto žemėje ir žinai, ką reiškia gyventi svetimame krašte.
Svetingai priimkime kiekvieną
4 Jehova norėjo, kad izraelitai gerbtų svetimšalius ne vien todėl, jog jis taip paliepė. Dievas stengėsi pasiekti savo tautos širdį – priminė, kad ir jie patys anksčiau buvo svetimšaliai. (Perskaityk Išėjimo 23:9.) Dėl savo tautybės ir religijos hebrajai jau nuo pat pradžių nebuvo egiptiečių mėgstami, vėliau netgi tapo jų vergais (Pr 43:32; 46:34; Iš 1:11–14). Gyvenimas svečiame krašte izraelitų tikrai nelepino. Jehova tikėjosi, kad tauta tai atmins ir su jų tarpe gyvenančiais kitataučiais elgsis kaip su saviškiais (Kun 19:33, 34).
(Išėjimo 23:20, 21) Siunčiu pirma tavęs savo angelą, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią esu paruošęs. 21 Nenuleisk nuo jo akių ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis tavo nusižengimų, nemaištauk, nes jis veikia mano vardu.
it-2-E p. 393
Mykolas
1. Iš visų šventų angelų Biblijoje vardu, be Gabrieliaus, paminėtas Mykolas – vienintelis pavadintas arkangelu (Jud 9). Jo vardas pirmą kartą randamas Danieliaus knygos dešimtame skyriuje, kur apie Mykolą kalbama kaip apie „vieną iš vyriausiųjų didžiūnų“. Jis atėjo į pagalbą žemesnio rango angelui, kai šiam priešinosi „Persijos karališkųjų valdų didžiūnas“. Mykolas pavadintas „galingu didžiūnu, kuris veikia [Danieliaus] tautos labui“ (Dan 10:13, 20, 21; 12:1). Tai leidžia suprasti, kad angelas, vedęs izraelitus per dykumą, buvo Mykolas (Iš 23:20, 21, 23; 32:34; 33:2). Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad „arkangelas Mykolas nesutiko su Velniu, kai tarp jų kilo nesutarimas dėl Mozės kūno“ (Jud 9).
RUGSĖJO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 25–26
„Svarbiausias daiktas Padangtėje“
(Išėjimo 25:9) Tą šventovę, mano Padangtę, pastatysite ir įrengsite tiksliai tokią, kokią tau parodysiu.
it-1-E p. 165
Sandoros Skrynia
Jos sandara ir dizainas. Kai Jehova liepė Mozei pastatyti Padangtę, pirmiausia davė nurodymus, kaip pagaminti Sandoros Skrynią, nes ji buvo svarbiausias daiktas Padangtėje ir visoje Izraelio stovykloje. Skrynios matmenys buvo tokie: pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio (apie 111 × 67 × 67cm). Ją pagamino iš akacijos medžio, padengė auksu iš vidaus ir išorės, papuošė „auksiniu apvadu“. Skrynios dangtis buvo iš gryno aukso (ne medinis padengtas auksu), tokio pat ilgio ir pločio kaip Skrynia. Abiejuose dangčio galuose vienas priešais kitą stovėjo du iškalstyti auksiniai kerubai. Jų veidai buvo nukreipti į dangtį, sparnai pakelti į viršų ir gaubė Skrynios dangtį (Iš 25:10, 11, 17–22; 37:6–9). Tą dangtį dar vadino „permaldavimo dangčiu“ (Iš 25:17; Hbr 9:5).
(Išėjimo 25:21) Tuo dangčiu uždengsi skrynią ir į skrynią įdėsi Įstatymo plokštes, kurias tau duosiu.
it-1-E p. 166, pstr. 2
Sandoros Skrynia
Skrynia, galima sakyti, buvo šventa saugykla; joje, kaip šventą priminimą, arba liudijimą, laikė svarbiausią daiktą – Įstatymo plokštes su Dešimt Dievo įsakymų (Iš 25:16). Vėliau į Skrynią dar buvo įdėta „aukso ąsotis su mana“ ir „išsprogusi Aarono lazda“, tačiau paskui, kažkuriuo metu dar prieš Saliamono šventyklos statybą, jų neliko (Hbr 9:4; Iš 16:32–34; Sk 17:10; 1 Kar 8:9; 2 Met 5:10). Prieš pat savo mirtį Mozė levitams padavė „Įstatymo knygą“. Ar ją turėjo laikyti Skrynioje? Ne, jis įsakė: „Padėkite šalia Jehovos, jūsų Dievo, Sandoros Skrynios. Teliudys ji prieš jus“ (Įst 31:24–26).
(Išėjimo 25:22) Virš dangčio, dengiančio Įstatymo Skrynią, tarp dviejų kerubų, aš tau apsireikšiu ir su tavimi kalbėsiuosi. Ten paskelbsiu tau visus įsakymus, o tu turėsi perduoti juos izraelitams.
it-1-E p. 166, pstr. 3
Sandoros Skrynia
Simbolizavo Dievo artumą. Sandoros Skrynia visada primindavo izraelitams, kad Dievas yra šalia jų. „Virš dangčio, dengiančio Įstatymo Skrynią, tarp dviejų kerubų, aš tau apsireikšiu ir su tavimi kalbėsiuosi“, „virš Skrynios dangčio debesyje apsireiškiu aš“, – buvo pažadėjęs Jehova (Iš 25:22; Kun 16:2). Samuelis irgi rašė, kad Jehova sėdi soste viršum kerubų (1 Sam 4:4); jie vaizdavo Jehovos dangiškąjį vežimą (1 Met 28:18). Todėl „įėjęs į Susitikimo Palapinę kalbėtis su Dievu, Mozė girdėdavo balsą, sklindantį nuo Įstatymo Skrynios dangčio, tarp dviejų kerubų. Taip Dievas su juo kalbėdavosi“ (Sk 7:89). Vėliau tiek Jozuė, tiek vyriausiasis kunigas Finehasas teirautis Jehovos atsakymo taip pat ėjo prie Sandoros Skrynios (Joz 7:6–10; Ts 20:27, 28). Tačiau įeiti į Šventų Švenčiausiąją ir regėti Sandoros Skrynią galėjo tik vyriausiasis kunigas. Vieną kartą metuose, Permaldavimo dieną, jis tenai įeidavo, bet ne ko nors teirautis Jehovos, o atlikti tam tikros ceremonijos (Kun 16:2, 3, 13, 15, 17; Hbr 9:7).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 25:20) Abu kerubų sparnai bus pakelti į viršų ir gaubs skrynios dangtį. Kerubai bus vienas priešais kitą, į dangtį nukreiptais veidais.
it-1-E p. 432, pstr. 1
Kerubas
Kerubų atvaizdais iš vidaus izraelitai papuošė Padangtę, pastatytą dykumoje. Du iš aukso iškalstyti kerubai buvo įtaisyti ant Sandoros Skrynios dangčio, po vieną abiejuose galuose. Tie kerubai buvo vienas priešais kitą, galvomis nulenktomis link dangčio (garbinimo poza). Abiem savo sparnais, pakeltais į viršų, jie tarsi saugojo Skrynią (Iš 25:10–21; 37:7–9). Vidinis Padangtės uždangalas ir uždanga, skirianti Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, taip pat buvo išsiuvinėti kerubų atvaizdais (Iš 26:1, 31; 36:8, 35).
(Išėjimo 25:30) Ant to stalo mano akivaizdoje visada turėsi padėjęs atnašinės duonos.
it-2-E p. 936
Atnašinė duona
Tai buvo dvylika kepalų duonos, padėtų ant stalo Padangtės, vėliau šventyklos, Šventojoje; tuos kepalus kiekvieną šabą pakeisdavo šviežia duona (Iš 35:13; 39:36; 1 Kar 7:48; 2 Met 13:11; Neh 10:32, 33). Hebrajiškas pasakymas, išverstas „atnašinė duona“, pažodžiui reiškia „veido duona“. Žodis „veidas“ kai kada gali reikšti patį asmenį (2 Kar 13:23), taigi atnašinė duona būdavo padedama Jehovos akivaizdoje kaip nuolatinė atnaša jam (Iš 25:30).
RUGSĖJO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 27–28
„Kunigų drabužiai: ką svarbaus sužinome?“
(Išėjimo 28:30) Į antkrūtinį įdėsi Urimus ir Tumimus, kad Aaronas, kaskart stodamas Jehovos akivaizdon, turėtų juos prie savo širdies. Jehovos akivaizdoje jie visada bus jam prie širdies ir bus naudojami prireikus dėl Izraelio ką nors nuspręsti.
it-2-E p. 1143
Urimai ir Tumimai
Nemažai biblistų mano, kad Urimai ir Tumimai buvo skirti burtams mesti. Tos priemonės, pasak vieno vertimo, buvo skirtos „šventiesiems burtams“ traukti (Išėjimo 28:30, Džeimso Mofato vertimas). Kai kurių nuomone, tai buvo kažkokie trys daiktai: vienas su užrašu „taip“, antras – „ne“, o trečias be užrašo. Norint sužinoti atsakymą į iškilusį klausimą, vienas jų būdavo traukiamas; jei pasitaikydavo be užrašo, klausimas likdavo be atsakymo. Kiti mano, kad tai buvo du plokšti akmenukai, kurių viena pusė balta, kita juoda. Jeigu baltomis pusėmis akmenukai iškrisdavo, reikšdavo „taip“, jei juodomis – „ne“, jeigu skirtingų spalvų – atsakymo nebūdavo. Kartą, kai Saulius per kunigą paklausė Dievo, ar vėl pulti filistinus, atsakymo negavo. Manydamas, kad kažkas iš jo vyrų nusidėjo, jis prašė: „Izraelio Dieve, atsakyk per Tumimus.“ Burtas krito Sauliui ir Jehonatanui, paskui burtai buvo mesti jiedviem. Prašymas „atsakyk per Tumimus“, atrodo, tiesiogiai nereiškė burtų metimo, nors galbūt su tuo ir buvo tam tikra sąsaja (1 Sam 14:36–42).
(Išėjimo 28:36) Iš gryno aukso padarysi žvilgią plokštelę ir joje tarsi antspaude išraižysi šiuos žodžius: „Jehova yra šventas.“
it-1-E p. 849, pstr. 3
Kakta
Izraelio vyriausiasis kunigas. Turbano, kurį nešiodavo vyriausiasis kunigas, priekyje, jam ant kaktos, buvo pririšta auksinė plokštelė, „šventasis ženklas“, su išraižytais žodžiais „Jehova yra šventas“ (Iš 28:36–38; 39:30). Kadangi vyriausiasis kunigas buvo svarbiausias Izraelio tautos atstovas garbinant Jehovą, jis privalėjo šventai eiti savo tarnystę. Be to, užrašas ant plokštelės turėjo priminti ir visiems izraelitams, kad jie, kaip Jehovos garbintojai, turi būti šventi. Šis užrašas taip pat buvo tinkama aliuzija į kur kas didesnį vyriausiąjį kunigą, Jėzų Kristų, ir į tai, kad jam šią kunigišką tarnystę, išaukštinančią Dievo šventumą, paskyrė pats Jehova (Hbr 7:26).
(Išėjimo 28:42, 43) Pasiūdinsi jiems lininius apatinius nuogumui uždengti. Jie dengs klubus ir šlaunis. 43 Aaronas ir jo sūnūs, eidami į Susitikimo Palapinę arba atlikdami apeigas šventojoje vietoje prie aukuro, turės juos mūvėti, kad neužsitrauktų kaltės ir nemirtų. Šis įsakas galios amžiais – jo turės laikytis Aaronas ir visi jo palikuoniai.
Šlovink Jehovą kilnia elgsena
17 Ypač reikalaujama kilnumo garbinant Jehovą. „Būk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus“, – sakoma Mokytojo 4:17 [5:1, NW]. Mozei ir Jozuei buvo liepta nusiauti kurpes jiems esant šventoje vietoje (Iš 3:5; Joz 5:15). Tai daryti jie turėjo iš pagarbos. Izraelio kunigai privalėjo vilkėti apatines kelnes „nuogam kūnui“ pridengti (Iš 28:42, 43). Tokio rūbo reikėjo todėl, kad šiems vyrams tarnaujant prie aukuro atsitiktinai nepasimatytų jų nuogumas. Net ir kunigų namiškiai turėjo būti, kaip reikalauja Dievo normos, kilnumo pavyzdys.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 28:15–21) Padarysi nuosprendžio antkrūtinį ir tegu meistras jį išsiuvinėja. Jis, kaip ir liemenė, bus iš aukso gijų, mėlynų, purpurinių ir skaisčiai raudonų siūlų ir plonų suktinių lininių siūlų. 16 Jis bus dvilinkas, keturkampis, sprindžio ilgio ir sprindžio pločio. 17 Prie jo pritvirtinsi keturias eiles brangakmenių: pirmoje eilėje – rubiną, topazą ir smaragdą; 18 antroje – turkį, safyrą ir jaspį; 19 trečioje – lešemą, agatą ir ametistą; 20 ketvirtoje – chrizolitą, oniksą ir nefritą. Akmenis įtvirtinsi į aukso apsodus. 21 Jų bus 12 – tiek, kiek yra Izraelio sūnų. Kiekviename akmenyje tarsi antspaude išraižysi po vieną iš dvylikos Izraelio giminių vardų.
Ar žinote?
Iš kur buvo gauta brangakmenių Izraelio vyriausiojo kunigo krūtinės skydeliui papuošti?
Kai izraelitai išėjo iš Egipto ir atkeliavo į dykumą, Dievas, be kitų dalykų, jiems nurodė padaryti ir krūtinės skydelį (Išėjimo 28:15–21; NW). Jį puošė brangakmeniai: rubinas, topazas, smaragdas, turkis, safyras, jaspis, lešem, agatas, ametistas, chrizolitas, oniksas ir žadeitas. Ar izraelitai tikrai galėjo jų iš kur nors gauti?
Bibliniais laikais žmonės brangius akmenis labai vertino ir mainydavo į juos prekes. Štai senovės egiptiečiai brangakmenių parsigabendavo iš tokių tolimų šalių kaip dabartinis Iranas, Afganistanas, galbūt net Indija. Įvairių brangių akmenų kasyklų būta ir pačiame Egipte. Mineralų gavybą Egipto monarchai taip pat valdė jiems pajungtose teritorijose. Patriarchas Jobas pasakojo, kaip jo amžininkai ieško brangenybių kasyklose ir kalnų tuneliuose. Be kitų iš žemės iškastų turtų, Jobas paminėjo safyrą ir topazą (Jobo 28:1–11, 19).
Išėjimo knygoje sakoma, kad išeidami iš Egipto izraelitai „apiplėšė egiptiečius“ – paprašė jų brangenybių ir šie jas atidavė (Išėjimo 12:35, 36). Taigi galimas dalykas, kad vyriausiojo kunigo krūtinės skydelį izraelitai išpuošė iš Egipto atsineštais akmenimis.
(Išėjimo 28:38) Aaronui ant kaktos. Jei izraelitai suterštų ką nors šventa – tai, ką jie paskiria Dievui, ką aukoja kaip šventą dovaną, – Aaronas turės už tai atsakyti. Plokštelė visada bus Aaronui ant kaktos, kad Jehova izraelitus maloningai priimtų.
it-1-E p. 1130, pstr. 2
Šventumas
Gyvuliai ir derlius. Avių, ožkų ir karvių pirmadėliai patinėliai buvo skirti Jehovai ir laikomi šventais, todėl išpirkti jų negalėjo. Juos reikėjo paaukoti; dalis tos aukos priklausė įšventintiems kunigams (Sk 18:17–19). Be to, šventais buvo laikomi pirmieji vaisiai ir dešimtinė, taip pat visos pašventintos aukos ir dovanos, skirtos šventovės reikmėms (Iš 28:38). Visa, kas paskirta Jehovai, buvo šventa, gerbtina ir nenaudotina asmeniniams poreikiams. Vienas pavyzdys: nurodymas dėl dešimtinės. Jei koks žmogus dešimtąją dalį, tarkim, kviečių derliaus, atidėdavo kaip dešimtinę Dievui, o paskui pats ar kas nors iš namiškių ja atsitiktinai pasinaudodavo, galbūt valgiui gaminti, jis būdavo kaltas, nes pažeidė Dievo reikalavimą ir paniekino, kas šventa. Tokiu atveju pagal Įstatymą žmogus turėjo atlyginti, ką paėmė, ir dar pridėti 20 procentų, taip pat paaukoti sveiką aviną iš savo kaimenės. Taigi žmonės buvo mokomi gerbti visa, kas šventa – paskirta Jehovai (Kun 5:14–16).
RUGSĖJO 28–SPALIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 29–30
„Auka Jehovai“
(Išėjimo 30:11, 12) Tada Jehova Mozei tarė: 12 „Per tautos surašymą, kai skaičiuosi Izraelio sūnus, kiekvienas už savo gyvybę turės sumokėti Jehovai išpirką, kad surašymo metu neužsitrauktų bausmės.
it-2-E p. 764–765
Surašymas
Prie Sinajaus. Pirmas surašymas Jehovos paliepimu vyko antrų metų antrą mėnesį po išėjimo iš Egipto, kai Izraelis stovyklavo prie Sinajaus kalno. Surašant į pagalbą Mozei iš kiekvienos giminės buvo išrinkta po vieną vyrą, kilties vyriausiąjį, atsakingą už šį darbą savo giminėje. Buvo surašyti visi 20 metų ir vyresni vyrai, tinkami tarnauti kariuomenėje. Kiekvienas jų turėjo sumokėti pusę šekelio (apie 1 eur.) tarnystės Padangtėje reikalams (Iš 30:11–16; Sk 1:1–16, 18, 19). Surašytųjų buvo 603 550, be levitų, nes šie neturėjo paveldo Pažadėtojoje žemėje. Jiems taip pat nereikėjo mokėti Padangtės mokesčio ir tarnauti kariuomenėje (Sk 1:44–47; 2:32, 33; 18:20, 24).
(Išėjimo 30:13–15) Kiekvienas surašytasis turės sumokėti pusę šekelio, tai yra pusę šventovės šekelio. Šekelį sudaro 20 gèrų. Šis pusės šekelio mokestis bus auka Jehovai. 14 Išpirką Jehovai turės sumokėti kiekvienas įrašytas asmuo, kiekvienas, kuriam 20 ir daugiau metų. 15 Turtingas duos ne daugiau ir vargšas ne mažiau kaip pusę šekelio; kiekvienas už savo gyvybę Jehovai sumokės vienodą išpirką.
it-1-E p. 502
Aukos ir mokesčiai
Mokėti kai kuriuos mokesčius buvo nurodyta Įstatyme. Kai Mozė surašinėjo Izraelio vyrus, kiekvienas jų, 20 metų ir vyresnis, turėjo sumokėti už savo gyvybę išpirką – „pusę šekelio [apie 1 eur.], tai yra pusę šventovės šekelio“. Tai buvo „auka Jehovai“ – išpirka už savo gyvybę; ji taip pat buvo skirta „tarnystės, atliekamos prie Susitikimo Palapinės, reikalams“ (Iš 30:11–16). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus (The Jewish War, VII, 218 [vi, 6]), tas „šventasis mokestis“ vėliau buvo mokamas kasmet (2 Met 24:6–10; Mt 17:24).
(Išėjimo 30:16) Surinkęs iš izraelitų permaldavimo sidabrą, atiduosi jį tarnystės, atliekamos prie Susitikimo Palapinės, reikalams. Tas sidabras primins Jehovai apie izraelitus, tai bus permaldavimas už jų gyvybę.“
Ar žinote?
Iš kokių lėšų buvo išlaikoma Jeruzalės šventykla?
Lėšos tarnystei, atliekamai šventykloje, suplaukdavo iš mokesčių, daugiausia iš visiems privalomos dešimtinės. Tačiau būta ir kitokių mokesčių. Pavyzdžiui, Mozei Jehova buvo nurodęs padangtės statybos reikalams iš kiekvieno izraelito, kuris įrašytas į sąrašus, imti pusės sidabro šekelio mokestį kaip „atnašą Viešpačiui“ (Išėjimo 30:12–16).
Atrodo, ilgainiui atsirado paprotys, kad kiekvienas žydas šią sumą turi paaukoti kaip metinį šventyklos mokestį. Būtent šį mokestį Jėzus liepė Petrui sumokėti moneta, paimta iš žuvies žiočių (Mato 17:24–27).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 29:10) Paskui atvesi prie Susitikimo Palapinės jautį ir Aaronas su sūnumis uždės jam ant galvos rankas.
it-1-E p. 1029, pstr. 4
Ranka
Rankų uždėjimas. Rankų ant žmogaus ar ko nors kito uždėjimas turėjo įvairią reikšmę. Paprastai tai darydavo norint ką nors paskirti kokiam tikslui, išskirti iš kitų ar pripažinti kieno nors ypatingą vaidmenį. Įšventinant į kunigus Aaroną ir jo sūnus, jie uždėjo rankas ant galvos jaučiui, po to dviem avinams – tai reiškė, jog šie gyvuliai bus paaukoti už juos, kad tie vyrai galėtų tarnauti Dievo Jehovos kunigais (Iš 29:10, 15, 19; Kun 8:14, 18, 22). Dievo paliepimu skirdamas Jozuę savo įpėdiniu, Mozė uždėjo jam ant galvos rankas ir šis tapo „kupinas išminties dvasios“, todėl galėjo deramai vadovauti Izraeliui (Įst 34:9). Rankos taip pat būdavo uždedamos ką nors laiminant (Pr 48:14; Mk 10:16). Gydydamas ligonius Jėzus Kristus kai kada juos paliesdavo arba uždėdavo ant jų rankas (Mt 8:3; Mk 6:5; Lk 13:13). Kai kuriais atvejais apaštalų rankų uždėjimu žmonėms būdavo suteikiama šventoji dvasia (Apd 8:14–20; 19:6).
(Išėjimo 30:31–33) Izraelitams sakysi: ‘Tai bus mano šventasis patepimo aliejus per visas jūsų kartas, 32 joks žmogus nenaudos jo kūnui tepti. Tokios pat sudėties aliejaus sau nesigaminsite. Jis bus šventas, visada laikysite jį šventu. 33 Kas tik pagamintų tokios pat sudėties mišinį ir pateptų juo pašalietį, turi būti pašalintas iš tautos.’“
it-1-E p. 114, pstr. 1
Patepimas, pateptieji
Mozei duotame Įstatyme Jehova nurodė patepimo aliejaus sudėtį. Tą mišinį sudarė geriausios kvapiosios medžiagos: miramedžio sakai, kvapusis cinamonas, kvapiosios nendrės, kininis cinamonas ir alyvuogių aliejus (Iš 30:22–25). Už tokio aliejaus gaminimą ir naudojimą savo reikmėms grėsė mirties bausmė (Iš 30:31–33). Tai, kad ką nors patepdavo šventuoju aliejumi, rodė, koks svarbus ir šventas buvo paskyrimas į tam tikras pareigas.