Mozė turėjo tikėjimą

Biblijoje tikėjimas apibūdinamas kaip tvirtas įsitikinimas, pagrįstas nenuneigiamais įrodymais. Tikintis asmuo neabejoja, kad Dievas ištesės visus savo pažadus.

Mozės sprendimai bylojo, kad jis tiki Dievo pažadais (Pradžios 22:15-18). Mozė galėjo džiaugtis patogiu, prabangiu gyvenimu Egipte, bet viso to atsisakė ir „pasirinko verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme“ (Hebrajams 11:25). Gal taip jis apsisprendė impulso pagautas ir vėliau dėl to gailėjosi? Ne. Iš Biblijos sužinome, kad jis visada „buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį“ (Hebrajams 11:27). Mozė niekada neapgailestavo dėl savo sprendimų, kuriuos priėmė vedamas tikėjimo.

Mozė, be to, stengėsi stiprinti kitų tikėjimą. Pavyzdžiui, persekiojami faraono kariuomenės izraelitai, atsidūrę prie Raudonosios jūros, pamanė, jog pateko į spąstus. Išsigandę, rodės, neišvengiamos nelaimės, Jehovai ir Mozei jie ėmė garsiai skųstis. Kaip Mozė reagavo?

Mozė nė nenumanė, kad Dievas ketina perskirti Raudonąją jūrą ir taip atverti izraelitams kelią į laisvę, tačiau neabejojo, kad Dievas ką nors padarys savo tautai išgelbėti. Mozė norėjo, kad ir jo tautiečiai būtų tuo tikri, todėl jiems sakė: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį Viešpats jums šiandien suteiks“ (Išėjimo 14:13). Ar Mozei pavyko sustiprinti žmonių tikėjimą? Taip, nes Biblijoje ne tik apie Mozę, bet ir apie visus izraelitus pasakyta: „Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą kaip per sausumą“ (Hebrajams 11:29). Taigi Mozės tikėjimas padėjo išsigelbėti ir jam pačiam, ir visiems, kurie ugdėsi tokį kaip jo tikėjimą.

Kaip ir Mozė, tikėjimą Dievo pažadais parodome savo sprendimais. Pavyzdžiui, Dievas žada aprūpinti mus pragyvenimo dalykais, jeigu pirmenybę teiksime jo garbinimui (Mato 6:33). Tiesa, tai nelengva, nes šiandien dauguma žmonių pasidavę materializmui. Tačiau neabejokime: jeigu stengsimės gyventi paprastai ir nesiblaškydami tarnausime Jehovai, jis padarys, kad nieko nestokotume. Dievas juk pažadėjo: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hebrajams 13:5).

Sekdami Moze mes taip pat norime padėti kitiems augti tikėjimu. Pavyzdžiui, išmintingi tėvai supranta turį garbingą pareigą skiepyti tikėjimą savo atžaloms. Vaikus nuo mažens reikia mokyti, kad Dievas yra ir kad jo duotos normos mums padeda atskirti, kas gera ir kas bloga. Be to, svarbu, kad vaikai suprastų ir būtų įsitikinę, jog laikytis Dievo normų yra geriausias gyvenimo kelias (Izaijo 48:17, 18). Padėdami vaikams įtikėti Dievą, — „kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atsilygina“, — tėvai duoda jiems brangią dovaną (Hebrajams 11:6).