Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
KOVO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 12–13
„Puikybę lydi gėda“
Puikybę lydi gėda
17 Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo, jog Sauliaus elgesį galima pateisinti: juk ‘priešo spaudžiamai’ Dievo tautai ‘grėsė pavojus’ ir žmonės, netekę vilties, drebėjo (1 Samuelio 13:6, 7, Brb). Aišku, kai kada aplinkybėms spaudžiant dera ryžtingai veikti. Tačiau nepamirškime, jog Jehova įžvelgia širdį ir mūsų slapčiausias paskatas (1 Samuelio 16:7). Todėl Dievas žinojo apie Saulių tai, kas tiesiog nepaminėta Biblijoje. Pavyzdžiui, jo nekantrumą galbūt nulėmė puikybė, – kaipgi viso Izraelio karalius turi laukti kažkokio seno vėluojančio pranašo! Dėl Samuelio lėtumo Saulius tikriausiai manė turįs teisę tvarkyti reikalus pats ir nepaisyti jam duotų aiškių nurodymų. Kuo visa tai baigėsi? Samuelis Saulių už iniciatyvą ne pagyrė, o įspėjo: „Tavo karaliavimas neišliks..., nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs“ (1 Samuelio 13:13, 14). Taip dar vienas išpuikėlis užsitraukė gėdą.
Jehova brangina tavo klusnią dvasią
8 Biblijos pasakojime apie karalių Saulių akcentuojama, kokia svarbi savybė yra klusnumas. Šis izraelitas pradėjo karaliauti būdamas nuolankus, kuklus valdovas, „mažas savo akyse“. Tačiau paskui jo sprendimus ėmė diktuoti išdidumas, klaidingas mąstymas (1 Samuelio 10:21, 22; 15:17, Brb). Kartą Saulius ruošėsi mūšiui su filistinais. Samuelis buvo pasakęs karaliui palaukti, kol ateisiąs atnašauti aukų Jehovai ir nurodyti, ką toliau daryti. Bet pranašas nepasirodė tada, kai Saulius tikėjosi, ir žmonės pradėjo skirstytis. Tai matydamas karalius „atnašavo deginamąją auką“. Jehovai nepatiko toks elgesys. Kada Samuelis galiausiai atvyko, karalius bandė pateisinti savo neklusnumą ir sakė, jog pranašui vėluojant buvo priverstas aukoti norėdamas pelnyti Jehovos malonę. Atnašauti aną auką buvo Sauliui svarbiau nei klausyti Samuelio nurodymo laukti, kol jis pats ateis aukoti. Samuelis jam pasakė: „Pasielgei kvailai, nesilaikydamas Viešpaties, tavo Dievo, tau duoto įsakymo!“ Už neklusnumą Jehovai Saulius brangiai sumokėjo – prarado teisę karaliauti (1 Samuelio 10:8; 13:5–13).
Ką vertinga radome
Jehova rūpinasi, kad neišklystume iš kelio
15 Gal tie žmonės manė, kad karalius iš jų pačių tarpo bus tikresnis, patikimesnis negu Jehova? Jeigu taip, jie vaikėsi tuščio dalyko. O pasidavę vienai iliuzijai, tuoj galėjo susivilioti ir daugybe kitų šėtoniškų iliuzijų. Karalius, pavyzdžiui, lengvai galėjo nukreipti juos į stabmeldystę. Stabmeldžiai klysta manydami, kad apčiuopiami objektai – iš medžio ar akmens padaryti dievai – yra patikimesni, realesni negu Jehova, neregimasis Dievas, sukūręs visą pasaulį. Bet stabai, pasak apaštalo Pauliaus, „yra niekas“ (1 Kor 8:4, Brb). Jie nemato, negirdi, nekalba. Jie niekuo negali mums padėti. Nors stabas yra žmogaus akiai regimas ir apčiuopiamas, jeigu jį garbintum, iš tikrųjų vaikytumeisi tuštybės – apgaulingos iliuzijos, vedančios į pragaištį (Ps 115:4–8).
KOVO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 14–15
„Klusnumas geriau už auką“
Jehova brangina tavo klusnią dvasią
4 Visi materialiniai dalykai, kuriais naudojamės, priklauso Kūrėjui – Jehovai. Tad ar apskritai ką nors galėtume jam duoti? Taip, kai ką labai vertinga. Ką būtent? Ieškodami atsakymo, įsiklausykime į šiuos žodžius: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi“ (Patarlių 27:11). Mūsų dovana Dievui yra klusnumas. Kiekvienas, kad ir kokios būtų aplinkybės, savo klusnumu galime paneigti piktus Šėtono žodžius, esą mėginamas joks žmogus nebus Dievui ištikimas. Kokia mums garbė paliudyti Dievą esant teisų!
it-2-E p. 521, pstr. 2
Klusnumas
Jeigu žmogus neklusnus, jis niekaip nepelnys Dievo palankumo. Samuelis pareiškė karaliui Sauliui: „Argi deginamąsias aukas ir atnašas Jehova vertina labiau už klusnumą [žodžio šāmaʽ forma] jo balsui? Žinok, klusnumas yra vertesnis už auką, klausyti Jehovos – svarbiau negu avinų taukus aukoti“ (1 Sam 15:22). Nepaklusdamas Jehovos žodžiui žmogus parodo, kad netiki ir nepasitiki tuo žodžiu ir pačiu Dievu. Todėl jis niekuo negeresnis už tą, kuris užsiima žyniavimu ar garbina stabus (1 Sam 15:23; palygink su Rom 6:16). Jeigu asmuo sako, kad įvykdys paliepimą, bet nieko nedaro, jo žodžiai nieko nereiškia. Nevykdydamas paliepimo jis rodo, kad negerbia to, iš kurio jį gavo (Mt 21:28–32). Kas klausosi Dievo žodžio ir jį pripažįsta, tačiau nevykdo, tas apgaudinėja save „klaidingais samprotavimais“ ir Dievo malonės nesusilauks (Jok 1:22–25). Dievo Sūnus paaiškino, kad netgi tie, kurie daro kažką panašaus į tai, ką liepia daryti Dievas, tačiau daro tai neteisingai arba iš blogų paskatų, bus atmesti ir į Karalystę nepateks (Mt 7:15–23).
Ką vertinga radome
Vis dėlto reikėtų pridurti, kad atjautą tinka rodyti ne visada. Pavyzdžiui, karalius Saulius galbūt manė, kad pasielgs labai gailestingai palikdamas gyvą Dievo tautos priešą Agagą ir geriausius jo gyvulius. Tačiau šitaip Saulius nepakluso Jehovai ir dėl to buvo atmestas nuo karaliavimo (1 Sam 15:3, 9, 15). Jehova yra teisingasis Teisėjas ir mato, kas žmogaus širdyje, todėl gerai žino, kada rodyti užuojautą nebūtų tinkama (Rd 2:17; Ez 5:11). Artėja metas, kai visiems neklusniesiems Dievas įvykdys griežtą nuosprendį (2 Tes 1:6–10). Tie, ką jis priskirs prie nedorėlių, atjautos nebesulauks. Siųsdamas tokiems pražūtį, Dievas parodys pagailą teisiesiems, kurie verti išgelbėjimo.
KOVO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 16–17
„Mūšis yra Jehovos“
„Mūšis yra Viešpaties“
Dovydas papasakojo Sauliui, kad yra nudobęs liūtą ir mešką. Ar jis gyrėsi? Ne, nes žinojo, kas jam padėjo. „Viešpats, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino.“ Galiausiai Saulius tarė Dovydui: „Eik! Viešpats su tavimi!“ (1 Samuelio 17:37)
Ar norėtumėte, kad jūsų tikėjimas būtų toks kaip Dovydo? Nereikia manyti, kad tai buvo tik jaunatviškas optimizmas. Dovydo tikėjimas buvo pagrįstas žiniomis ir patirtimi. Jis neabejojo, kad Jehova saugo savo tarnus ir ištesi visus pažadus. Kad išsiugdytume tokį tikėjimą, turime iš Biblijos semtis žinių apie Dievą. Taikydami jas savo gyvenime, sulauksime gerų rezultatų, o tai dar labiau stiprins mūsų tikėjimą (Hebrajams 11:1).
„Mūšis yra Viešpaties“
Dovydo atsakymas rodė jo stiprų tikėjimą. Įsivaizduokite jaunuolį, šaukiantį Galijotui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.“ Dovydas žinojo, kad žmogaus jėgos ir ginklai dar ne viskas. Galijotas parodė nepagarbą Jehovai, ir Jehova atitinkamai reaguos. Kaip Dovydas sakė, „mūšis yra Viešpaties“ (1 Samuelio 17:45–47).
Dovydas nebuvo aklas, matė Galijoto ūgį ir ginklus, tačiau tai jo negąsdino. Jis nedarė tokios klaidos kaip Saulius ir jo kariai – nelygino savęs su Galijotu. Verčiau šį palygino su Jehova. Beveik trijų metrų Galijotas buvo gerokai aukštesnis už visus kitus vyrus, tačiau koks jis atrodė lyginant su Aukščiausiuoju? Kaip ir kiekvienas žmogus, ne ką didesnis už vabalą, kurį, kaip Dovydas žinojo, Jehova ketina sunaikinti!
„Mūšis yra Viešpaties“
Šiandien Dievo tarnai nekariauja tiesiogine prasme – tie laikai baigėsi (Mato 26:52). Tačiau mums svarbu sekti Dovydo tikėjimo pavyzdžiu. Kaip ir jam, Jehova mums turi būti realus – vienintelis Dievas, kuriam verta tarnauti ir atiduoti visą šlovę. Kartais jaučiamės menki, o problemos – didelės. Bet mūsų problemos yra visai mažos, palyginus su beribe Jehovos galia. Jei Jehovą laikysime savo Dievu ir pasitikėsime juo kaip Dovydas, jokie iššūkiai ir problemos mūsų neišgąsdins. Su Jehovos pagalba viską galime įveikti!
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
16:14. Kokia pikta dvasia kankino Saulių? Pikta dvasia, kuri vargino Saulių, buvo blogi jo proto bei širdies polinkiai – vidinė paskata elgtis nedorai. Kai Jehova atitraukė savo šventąją dvasią, netekusį apsaugos Saulių užvaldė jo paties bloga dvasia. Kadangi Dievas leido jai išstumti savo šventąją dvasią, ji čia vadinama „pikta dvasia iš Viešpaties“.
KOVO 28–BALANDŽIO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 18–19
„Neimk didžiuotis, kai tau sekasi“
Pasikliauk Dievo dvasia keičiantis gyvenimo aplinkybėms
4 Netrukus šis piemenukas išgarsėjo savo šalyje. Jis buvo pakviestas pas patį karalių jam groti. Dovydas nukovė karžygį Galijotą – nuožmų milžiną, kurio bijojo net patyrę Izraelio kariai. Paskirtas karo vadu, jaunuolis sėkmingai įveikdavo filistinus. Žmonės mylėjo Dovydą. Net sukūrė jį aukštinančių dainų. Jau anksčiau karaliui Sauliui vienas iš patarėjų buvo minėjęs, kad Dovydas ne tik „mokantis groti“ arfa, bet ir „šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos“. (1 Samuelio 16:18; 17:23, 24, 45–51; 18:5–7)
Ar matai skirtumą „tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“?
6 Kai kurie išpuiksta dėl savo išvaizdos, išlavinto kūno, populiarumo, muzikinių gabumų, socialinio statuso. Pavyzdžiui, Dovydas galėjo didžiuotis ne kuriuo nors vienu, o visais šiais dalykais, vis dėlto iki savo gyvenimo galo jis liko nuolankus. Kai nukovė Galijotą ir karalius Saulius pasiūlė savo dukrą jam į žmonas, Dovydas pasakė: „Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“ (1 Sam 18:18). Kas padėjo Dovydui neprarasti nuolankumo? Jis suprato, kad gražias savybes, gebėjimus, garbingą padėtį – visus gerus dalykus savo gyvenime – jis turi tik dėl to, kad Dievas nusižemino, parodė jam dėmesį ir jį apdovanojo (Ps 113:5–8; palygink su 1 Korintiečiams 4:7).
7 Kaip kadaise Dovydas, Jehovos garbintojai šiandien irgi stengiasi rodyti nuolankumą. Mes nesiliaujame žavėtis nuostabia Dievo asmenybe: nors yra didingiausias Asmuo visatoje, jis visada toks nuolankus (Ps 18:36 [18:35, Brb]). Norime paklusti jo dvasios įkvėptam raginimui: „Apsivilkite širdinga atjauta, maloningumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3:12). Taip pat prisimename, kad meilė „nesigiria, nesipučia“ (1 Kor 13:4). Kiti, matydami, kad esame nuolankūs, galbūt panorės artintis prie Jehovos. Kaip vyrai gali būti „laimėti be žodžio, žmonų elgesiu“, taip ir kitus žmones prie Dievo gali patraukti mūsų nuolankumas (1 Pt 3:1).
Ką vertinga radome
it-2-E p. 695–696
Pranašas
Nors pranašais žmones Jehova paskirdavo savo šventąja dvasia, tai nereiškia, kad jie nuolatos būdavo Dievo dvasios apimti. Dvasia juos apimdavo ir Dievo žodžius apreikšdavo tada, kai ateidavo laikas juos paskelbti (Ez 11:4, 5; Mch 3:8). Dievo žinia pranašus taip paveikdavo, kad jie tiesiog negalėdavo tylėti (1 Sam 10:10; Jer 20:9; Am 3:8). Tiek jų elgesys būdavo neįprastas, tiek kalbėjimo būdas ir manieros savotiškos, liudijančios apie didelį susijaudinimą ir įsijautimą. Iš dalies tai paaiškina, kas turima omenyje, kai Biblijoje sakoma, kad asmuo „elgėsi kaip pranašas“ (1 Sam 10:6–11; 19:20–24; Jer 29:24–32; palygink su Apd 2:4, 12–17; 6:15; 7:55). Pranašai buvo taip susitelkę į jiems patikėtą užduotį, buvo tokie uolūs ir drąsūs, kad kitiems jų elgesys galėjo atrodyti neadekvatus ir keistas. Taip, pavyzdžiui, kariuomenės vadai įvertino pranašo, atėjusio patepti Jehuvą, elgesį. Tačiau supratę, kad jis Dievo pranašas, vadai jo žinią priėmė su visu rimtumu (2 Kar 9:1–13; palygink su Apd 26:24, 25). Sykį kaip pranašas ėmė elgtis karalius Saulius – nusivilkęs drabužius visą dieną ir visą naktį „jis išgulėjo nuogas“. Dovydas, kurį Saulius tuo metu persekiojo, matyt, pasinaudojo šia situacija ir pabėgo (1 Sam 19:18–20:1). Dėl to, kas nutiko su Sauliumi, nereikėtų manyti, kad pranašams dažnai tekdavo vaikščioti nuogiems. Kitais dviem atvejais, paminėtais Biblijoje, pranašų nuogumas buvo tikslingas ir svarbus jų skelbiamos žinios elementas (Iz 20:2–4; Mch 1:8–11). Kodėl Saulius gulėjo nuogas, nėra pasakyta. Galbūt tuo norėta parodyti, kad be karališkojo apdaro jis tėra paprastas žmogus arba kad jis nepajėgus pasipriešinti Jehovos valiai ir galiai, o gal dėl dar kokios kitos priežasties.
BALANDŽIO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 20–22
„Būk geras draugas“
Artėjant pabaigai, stiprinkime draugystės saitus
18 Ir šiandien mūsų broliai ir sesės patiria įvairių išmėginimų. Daugelį, pavyzdžiui, vargina stichinės nelaimės ar karas. Negandos ištiktus bendratikius kai kurie galbūt priimsime po savo stogu. Kiti gal sušelpsime pinigais. Bet vieną dalyką galėsime daryti visi – prašyti Jehovą, kad jis mūsų draugams padėtų. Matydami nusiminusį bendratikį, kartais nežinome, ką sakyti ar kaip elgtis. Vis dėlto kiekvienas galime skirti jam laiko, su atjauta išklausyti, paguosti Biblijos žodžiais (Iz 50:4). Svarbiausia, kad būtume šalia, kai draugui mūsų reikia. (Perskaityk Patarlių 17:17.)
Eik Jehovos keliu
7 Dievas tikisi, jog būsime patikimi jo draugai (Pat 17:17, Brb). Karaliaus Sauliaus sūnus Jehonatanas susidraugavo su Dovydu. Dovydui nukovus Galijotą, „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį“ (1 Sam 18:1, 3). Vėliau net perspėjo Dovydą, kad Saulius ruošiasi jį nužudyti. Dovydui pabėgus, Jehonatanas su juo susitiko ir sudarė sandorą. Jehonatanas už tai, kad kalbėjo Sauliui apie Dovydą, vos nesumokėjo gyvybe, bet abu draugai vėl susitiko ir dar labiau sutvirtino savo ryšį (1 Sam 20:24–41). Per jų paskutinį susitikimą Jehonatanas „Dievo vardu“ Dovydą sustiprino (1 Sam 23:16–18).
Kaip puoselėti draugystės ryšius atšiauriame pasaulyje
11 Būk ištikimas. „Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje“ (Pat 17:17, Brb). Rašydamas šiuos žodžius Saliamonas galbūt turėjo mintyje savo tėvo, Dovydo, ir Jehonatano draugystę (1 Sam 18:1). Karalius Saulius norėjo, kad Izraelio sostą paveldėtų jo sūnus Jehonatanas. Bet šis žinojo, kad Jehova karaliumi išsirinko Dovydą. Jehonatanas, kitaip nei jo tėvas, draugui pavydo nejautė. Jis negiežė apmaudo, kad Dovydas buvo liaupsinamas, ir nepatikėjo tėvo paskleistu šmeižtu (1 Sam 20:24–34). Ar elgiamės kaip Jehonatanas? Kai mūsų draugas gauna tam tikrus įgaliojimus ar kokią svarbią užduotį, ar džiaugiamės? Kai ištinka bėdos, ar paguodžiame ir palaikome? Ar girdėdami draugą apkalbant esame linkę tuo patikėti? Ar priešingai – kaip Jehonatanas savo bičiulį ištikimai giname?
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
21:13, 14a [21:12, 13, Brb]. Jehova tikisi, kad sunkiomis situacijomis pasitelksime protą bei įgūdžius. Jis davė savo įkvėptą Žodį, teikiantį sumanumo, žinių bei nuovokos. (Patarlių 1:4) Mums padeda ir paskirti krikščionių vyresnieji.
BALANDŽIO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 23–24
„Kantriai lauk Jehovos“
Pasikliauk Dievo dvasia keičiantis gyvenimo aplinkybėms
8 Dovydas atsisakė nužudyti Saulių. Kupinas tikėjimo ir kantrybės, jis viską paliko Jehovos rankose. Karaliui išėjus iš olos, Dovydas pašaukė jį ir pasakė: „Tebūna Viešpats mūsų teisėjas! Tegu jis pats tau atkeršija už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave!“ (1 Samuelio 24:13 [24:12, Brb]) Nors Saulius elgėsi neteisingai, Dovydas nekeršijo ir jo neįžeidinėjo. Dovydas taip darė ne vienu atveju ir neabejojo, kad Jehova pats išspręs reikalus. (1 Samuelio 25:32–34; 26:10, 11)
Ar tavo gyvenimą valdo aplinkybės?
Trečia, užuot bandę pakeisti aplinkybes nebiblinėmis priemonėmis, turime laukti Jehovos. Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Ištvermė tegul atlieka tobulą darbą, kad būtumėte tobuli ir nepeiktini, be jokio trūkumo.“ (Jokūbo 1:4, Jr) Nemėgindami tuoj nutraukti išbandymų netinkamais būdais, o kantriai iškentėdami, leisime ištvermei ‘atlikti tobulą darbą’. Taip mūsų tikėjimas bus patikrintas, išgrynintas, patirsime, kaip stipriai jis palaiko. Tokią ištvermę parodė Juozapas ir Dovydas. Jie nebandė ieškoti sprendimo, galinčio užtraukti Jehovos nemalonę, bet darė viską, kas įmanoma esamomis aplinkybėmis, ir buvo labai palaiminti. Jie laukė Jehovos ir jis panaudojo juodu išgelbėti jo tautą ir jai vadovauti. (Pradžios 41:39–41; 45:5; 2 Samuelio 5:4, 5)
Dėl susidariusių aplinkybių ir mums kartais galbūt norisi ieškoti nebiblinių sprendimų. Pavyzdžiui, gal esi nusivylęs, kad nerandi tinkamo sutuoktinio? Jeigu taip, saugokis pagundos peržengti Jehovos nurodymą tuoktis „tik Viešpatyje“. (1 Korintiečiams 7:39) Gal iškilo sunkumų santuokoje? Užuot pasidavę pasaulio dvasiai ir atsiskyrę vienas nuo kito ar net siekę teisiškai išsituokti, bandykite spręsti problemą drauge. (Malachijo 2:16; Efeziečiams 5:21–33) Gal dėl ekonominių sąlygų nelengva išlaikyti šeimą? Kas laukia Jehovos, vengs įtartinų ir neteisėtų uždarbio šaltinių. (Psalmyno 37:25; Hebrajams 13:18) Visi turime stengtis daryti, ką tik galime, kad esamomis aplinkybėmis Jehova laimintų. Dėdami pastangas, būkime pasiryžę laukti tobulo jo sprendimo. (Michėjo 7:7)
Ką vertinga radome
Daryk viską, kad neprarastum Jehovos apdovanojimo
11 Bendratikiams neimsime pavydėti, jeigu nuoširdžiai juos mylėsime ir būsime jiems maloningi. Biblijoje rašoma: „Meilė kantri ir maloninga. Meilė nepavýdi“ (1 Kor 13:4). Kad pavydas mūsų širdyje neišleistų šaknies, turime ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį ir atminti, jog broliai ir sesės yra to paties „kūno“ – krikščionių bendruomenės – nariai. Atsimename Biblijos žodžius: „Jei [vienas] narys pašlovinamas, visi nariai su juo džiaugiasi“ (1 Kor 12:16–18, 26). Taigi, jei bendratikiui nutinka kas nors gera, mes ne pavydėsime, o drauge su juo džiaugsimės. Puikų pavyzdį paliko karaliaus Sauliaus sūnus Jehonatanas. Kai sostas buvo pažadėtas Dovydui, jis neėmė jam pavydėti. Priešingai, Dovydą jis visaip drąsino (1 Sam 23:16–18). Gal ir mes kaip Jehonatanas galėtume rodyti kitiems tokią meilę ir maloningumą?
BALANDŽIO 25–GEGUŽĖS 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 25–26
„Ar nesielgi impulsyviai?“
Sveika nuovoka jai padiktavo, kaip elgtis
10 Kaip tie sunkumų varginami kariai su Nabalo piemenimis elgėsi? Jie būtų galėję ne sykį nusigvelbti kokią avį, tačiau to nedarė. Netgi priešingai – Nabalo kaimenes ir tarnus saugojo tarsi siena. (Perskaityk 1 Samuelio 25:15, 16.) O ganyti ten buvo pavojinga: apylinkės knibždėjo plėšrių žvėrių, be to, netoliese ėjo pietinė Izraelio riba, ir čia dažnai atsidangindavo svetimšalių plėšikų gaujos.
11 Dykvietėje prasimaitinti tokiai daugybei vyrų buvo tikrai nelengva. Tad vieną dieną Dovydas siuntė pas Nabalą dešimt pasiuntinių prašyti pagalbos. Buvo avikirpis. Žmonėse gyvavo paprotys tuo laiku rengti vaišes, dosniai dalytis su kitais savo gėrybėmis. Dovydas kruopščiai apgalvojo, kokiais žodžiais pasiuntiniams pritiktų į Nabalą kreiptis. Liepė jo vardu sakyti: „Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui.“ Pasivadindamas sūnumi, Dovydas norėjo vyresniam žmogui, kaip ir pridera, parodyti pagarbą. Ką Nabalas į pasiuntinių prašymą atsakė? (1 Sam 25:5–8)
12 Jis įniršo ir, pasak piemens, atbėgusio pas Abigailę su bloga žinia, juos labai įžeidė. Šykštuolis Nabalas ėmė plūstis, – duos jis, matai, nežinia kam savo duonos, vandens ir mėsos! Iš Dovydo jis pasityčiojo, sakydamas: „Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.“ Nabalas, matyt, kaip ir karalius Saulius, Dovydo nekentė. O Jehova, priešingai, Dovydą mylėjo. Jehovos akyse Dovydas buvo ne koks maištingas vergas, o būsimas Izraelio karalius (1 Sam 25:10, 11, 14).
Sveika nuovoka jai padiktavo, kaip elgtis
18 Visą kaltę Abigailė prisiima sau ir meldžia, kad Dovydas jai atleistų. Sako, jog ne veltui jos vyro vardas reiškia „kvailys“, nes toks jis ir yra. Abigailė tikriausiai duoda suprasti, kad Dovydui nepriderėtų bausti neprotingo žmogaus. Dovydą ji pripažįsta Jehovos atstovu, kovojančiu Viešpaties kovas. Abigailės žodžiai „kai Viešpats [...] bus paskyręs tave Izraelio valdovu“ rodo, kad ji žino apie Jehovos pažadą atiduoti Dovydui karalystę. Ji prašo Dovydą be reikalo nelieti kraujo, kad jo širdis būtų „laisva nuo sielojimosi“ ir kad netektų kęsti sąžinės priekaištų. (Perskaityk 1 Samuelio 25:24–31.) Kaip įtaigiai ir maloniai Abigailė kalba!
Ką vertinga radome
Sveika nuovoka jai padiktavo, kaip elgtis
16 Ar tai reiškia, kad Abigailė šeimos galvai parodė nepagarbą? Tikrai ne. Nabalas nedorai pasielgė su Jehovos pateptuoju tarnu ir todėl niekuo dėtiems šeimyniškiams iškilo mirtinas pavojus. Jeigu Abigailė nebūtų suskatusi veikti, ar jai būtų tekusi dalis kaltės? To nežinome. Šiaip ar taip, pirmiau ji turėjo klausyti Dievo, tik paskui sutuoktinio.