19 Biblijos knyga: Psalmynas

Rašytojai: Dovydas ir kiti

Parašymo vieta: nenustatyta

Baigta rašyti: apie 460 m. p. m. e.

PSALMYNAS — įkvėptas giesmių rinkinys, kuriuo senovėje naudojosi tikrieji Jehovos garbintojai; jį sudaro 150 šventų giesmių, arba psalmių, pritaikytų muzikai, ir skirtų viešai garbinti Jehovą Dievą jo šventykloje Jeruzalėje. Psalmės nėra vien šlovinimo giesmės Jehovai; jose randame ir nuolankių malonės bei pagalbos prašymų, taip pat žodžių, kupinų vilties ir pasitikėjimo. Psalmėse begalė dėkojimų, džiūgavimų ir netgi džiaugsmo šūksnių. Kai kuriose glaustai atpasakoti praeities įvykiai, skatinantys pamąstyti apie Jehovos ištikimą meilę bei didžius darbus. Gausu pranašysčių, kurių dauguma nuostabiai išsipildė, be to, apstu naudingų, ugdančių pamokymų, ir visa tai pateikta gražia, vaizdinga kalba, jaudinančia skaitytoją iki sielos gelmių. Psalmės mums — tarsi puikus patiekalas ant ištaigingai paruošto stalo, džiuginantis akį ir širdį.

² Ką reiškia šios knygos pavadinimas ir kas ją parašė? Hebrajiškojoje Biblijoje Psalmynas pavadintas Séfer tehilim, tai yra „Liaupsių knyga“, arba tiesiog Tehilim — „Liaupsės“. Tai daugiskaitos forma daiktavardžio tehilá, kuris verčiamas „liaupsė“ arba „liaupsės giesmė“ ir randamas 145 psalmės antraštėje. „Liaupsės“ — labai tinkamas pavadinimas, nes knygoje aukštinamas Jehova, o „Psalmės“ („Psalmynas“) kilo iš graikiškojoje Septuagintoje pavartoto žodžio psalmói, kuris nurodo giesmes, giedamas pritariant muzikai. Tas žodis yra ir keliose graikiškųjų Šventojo Rašto knygų eilutėse, pavyzdžiui, Luko 20:42 ir Apaštalų darbų 1:20. Psalmė — tai šventa giesmė arba poema Dievo šlovei ir gyriui.

³ Daugelis psalmių prasideda antrašte, kurioje dažniausiai paminimas rašytojas. Septyniasdešimt trijose antraštėse minimas Dovydo, „geriausio giesmininko Izraelyje“, vardas (2 Sam 23:1, Brb). Nėra abejonių, kad 2, 72 ir 95 psalmes irgi parašė Dovydas. (Žiūrėk Apaštalų darbų 4:25; Psalmyno 72:20 ir Hebrajams 4:7.) Be to, 10 ir 71 psalmės, atrodo, yra atitinkamai 9 ir 70 psalmių tęsinys, todėl gali būti priskiriamos Dovydui. Dvylika psalmių priskiriamos Asafui, matyt, nurodant jo giminę, nes kai kuriose kalbama apie įvykius po Asafo mirties (Ps 79; 80; 1 Met 16:4, 5, 7; Ezr 2:41). Vienuolika psalmių parašė Koracho sūnūs (1 Met 6:16-23 [6:31-38, Brb]); 43-ioji psalmė, regis, yra 42-osios tęsinys, tad irgi gali būti jų sukurta. Be „Koracho sūnų“, 88 psalmės rašytoju nurodytas Hemanas; 89-ąją parašė Etanas, 90-ąją — Mozė (manoma, kad ir 91-ąją psalmę), 127-ąją — Saliamonas. Taigi daugiau kaip dviejų trečdalių psalmių rašytojai yra žinomi ar numanomi.

⁴ Psalmynas — didžiausia Biblijos knyga. Kaip matyti iš 90, 126 ir 137 psalmių, jis buvo rašomas ilgai — nuo Mozės laikų (1513—1473 m. p. m. e.) iki izraelitų sugrįžimo iš Babilono ir galbūt iki Ezros dienų (537—apie 460 m. p. m. e.). Taigi Psalmyno rašymas, atrodo, truko apie tūkstantį metų. Tačiau jame minimi įvykiai aprėpia daug ilgesnį laikotarpį: pradedama nuo kūrimo ir pasakojama apie Jehovos santykius su savo tarnais iki to laiko, kai buvo sukurta paskutinė psalmė.

⁵ Iš Psalmyno paaiškėja, kokia Jehovos tauta organizuota. Pats Dovydas mini „Dievo, mano Karaliaus, žygiavimą į savo šventovę. Giesmininkai priekyje, muzikantai gale, tarp jų merginos muša būgnelius su žvangučiais. ‘Susirinkę į sueigą, garbinkite Dievą’“ (Ps 68:25-27 [68:24-26, Brb]). Dėl to dažnos psalmės pradžioje yra žodžiai „choro vadovui“, taip pat daug poezijos bei muzikos terminų. Kai kuriose antraštėse nurodoma, kaip psalmė giedama, kokia jos paskirtis arba pateikiama nurodymų dėl instrumentų ir atlikėjų. (Žiūrėk 6, 30, 38, 60, 88, 102 ir 120 psalmių antraštes.) Bent 13-oje Dovydo psalmių, pavyzdžiui, 18 ir 51 psalmėse, antraštėje trumpai nusakyti įvykiai, paskatinę jas sukurti. Trisdešimt keturios psalmės antraščių neturi. Žodelis sela, 71 kartą pavartotas pačiame tekste, tikriausiai yra specialus muzikos ar poezijos terminas, nors jo tikroji reikšmė nežinoma. Manoma, kad jis nurodo pauzę giedant arba ir giedant, ir grojant. Todėl skaitant jo nereikia tarti.

⁶ Nuo seno Psalmynas buvo skirstomas į penkias knygas, arba tomus: 1) 1—41 psalmės; 2) 42—72 psalmės; 3) 73—89 psalmės; 4) 90—106 psalmės; 5) 107—150 psalmės. Atrodo, pirmąjį šių giesmių rinkinį sudarė Dovydas. O Ezra, kunigas ir „įgudęs Mozės įstatymo perrašinėtojas“, Jehovos vadovaujamas, matyt, vėliau sudėstė visą Psalmyną taip, kaip yra dabar (Ezr 7:6, NW).

⁷ Tikriausiai Psalmynas sudarytas iš keleto rinkinių, nes kai kurios psalmės ar jų dalys pasikartoja, pavyzdžiui, psalmės 14 ir 53; 40:14-18 [40:13-17, Brb] ir 70; 57:8-12 [57:7-11, Brb] ir 108:2-6 [108:1-5, Brb]. Kiekviena iš penkių dalių baigiasi Jehovos šlovinimu, arba doksologija, — pirmose keturiose žmonės pritaria, o paskutinėje dalyje šlovinimui paskirta visa 150 psalmė (Ps 41:13, NW, išnaša [41:14, BD]).

⁸ Devyniose psalmėse panaudotas ypatingas kompozicijos stilius; dėl savo abėcėlinės struktūros jis vadinamas akrostichu (9, 10, 25, 34, 37, 111, 112, 119 ir 145 psalmės). Čia pirma eilutė arba pirmo posmo eilutės prasideda pirmąja hebrajų abėcėlės raide álefu (א), kita eilutė (-ės) — antrąja raide betu (ב) ir t. t., išvardijant visas ar beveik visas hebrajų abėcėlės raides. Tai padėdavo įsiminti tekstą — juk šventyklos giedotojai turėjo mokėti tokias ilgas giesmes kaip 119-oji psalmė! Įdomu, kad Psalmyno 96:11 yra Jehovos vardo akrostichas. Pirmą pusę šitos eilutės hebrajų kalba sudaro keturi žodžiai, ir, skaitant iš dešinės į kairę, pirmosios tų žodžių raidės yra keturios hebrajiškos tetragramos priebalsės JHVH (יהוה).

⁹ Šios šventos lyrinės hebrajiškos poemos parašytos nerimuotomis eilėmis, išsiskiriančiomis gražiu stiliumi ir ritmiška minčių tėkme. Psalmės paliečia protą ir širdį, sukuria gyvus vaizdinius. Daugelyje psalmių atsispindi nepaprasta Dovydo gyvenimo patirtis; iš dalies todėl jos pasižymi tokia temų įvairove ir emocionalumu. Mažai kam teko nugyventi tokį permainingą gyvenimą: Dovydas — piemenukas, stojęs į kovą su Galijotu; rūmų muzikantas; priverstinis tremtinys, apsuptas ištikimų draugų ir išdavikų; karalius ir užkariautojas; mylintis tėvas, kenčiantis savo namiškių nesantaiką; žmogus, dukart patyręs sunkios nuodėmės kartėlį, bet visada likęs uoliu Jehovos garbintoju, mylinčiu Jo Įstatymą. Tad nenuostabu, kad Psalmyne išreikšti visi žmogiški jausmai! Be to, įspūdingumo ir grožio jam suteikia lyriniai sugretinimai bei kontrastai, ypač būdingi hebrajų poezijai (Ps 1:6; 22:21 [22:20, Brb]; 42:2 [42:1, Brb]; 121:3, 4).

¹⁰ Šių seniausių Jehovą šlovinančių giesmių autentiškumą patvirtina jų darna su kitomis Šventojo Rašto knygomis. Psalmyną daug kartų cituoja graikiškųjų Biblijos knygų rašytojai (Ps 5:10 arba 5:9, Brb [Rom 3:13]; Ps 10:7 [Rom 3:14]; Ps 24:1 [1 Kor 10:26]; Ps 50:14 [Mt 5:33]; Ps 78:24 [Jn 6:31]; Ps 102:26-28 arba 102:25-27, Brb [Hbr 1:10-12]; Ps 112:9 [2 Kor 9:9]). Pats Dovydas paskutinėje giesmėje sako: „Per mane kalba Viešpaties Dvasia, ant mano liežuvio jo žodis.“ Ši dvasia veikė jame nuo tos dienos, kai buvo pateptas Samuelio (2 Sam 23:2; 1 Sam 16:13). Apaštalai irgi cituodavo psalmes. Štai Petras paminėjo „Rašto žodžius, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis“. Laiško hebrajams rašytojas taip pat rėmėsi kai kuriomis citatomis iš psalmių ir nurodė jas kaip Dievo mintis arba sakė „anot Šventosios Dvasios žodžių“ (Apd 1:16; 4:25; Hbr 1:5-14; 3:7; 5:5, 6).

¹¹ Tvirčiausią psalmių autentiškumo įrodymą pateikia Jėzus, prikeltas Viešpats, pasakęs savo mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau [...]: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ Čia Jėzus visas hebrajiškąsias Biblijos knygas grupavo taip, kaip žydams buvo priimta ir gerai žinoma. Sakydamas „Psalmėse“, jis turėjo omenyje trečiąją šventraščių grupę, vadinamą Hagiografa (Šventieji raštai), kurios pirmoji knyga — Psalmynas. Tai patvirtina ankstesni Jėzaus žodžiai dviem mokiniams, keliavusiems į Emausą, kai „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24:27, 44, kursyvas mūsų).

KUO VERTINGA

²³ Dėl savo neprilygstamo grožio ir stiliaus Biblijos psalmės yra vienas puikiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Tačiau jos — ne vien literatūra, o gyva žinia nuo Aukščiausio visatos Valdovo, Dievo Jehovos. Jose atskleidžiamos pagrindinės Biblijos tiesos ir pirmiausia kalbama apie jos Autorių, Jehovą. Jis — visatos ir visko, kas joje, Kūrėjas (8:4-10 [8:3-9, Brb]; 90:1, 2; 100:3; 104:1-5, 24; 139:14). Psalmyne išties aukštinamas Jehovos vardas; čia jis pavartotas apie 700 kartų. Negana to, 43 kartus randama sutrumpinta forma „Jah“, taigi Dievo vardas kiekvienoje psalmėje paminėtas vidutiniškai 5 kartus. Maždaug 350 kartų Jehova nurodomas esąs Elohim, arba Dievas. Kai kuriose psalmėse, pabrėžiant aukščiausią Jehovos valdžią, jis vadinamas „Visavaldžiu Viešpačiu“ (68:20, NW; 69:6, NW; 71:5, NW; 73:28, NW; 140:7, NW; 141:8, NW).

²⁴ Psalmėse parodomas kontrastas tarp amžinojo Dievo ir mirtingo žmogaus: pastarajam reikia Atpirkėjo, nes yra gimęs nuodėmėje, miršta ir „sugrįžta į dulkes“, eina į Šeolą — bendrą žmonijos kapą (6:5, 6 [6:4, 5, Brb]; 49:8-21 [49:7-20, Brb]; 51:7, 9 [51:5, 7, Brb]; 89:49 [89:48, Brb]; 90:1-5; 115:17; 146:4). Pabrėžiama būtinybė laikytis Dievo įstatymo ir pasitikėti Jehova (1:1, 2; 62:9 [62:8, Brb]; 65:6 [65:5, Brb]; 77:13 [77:12, Brb]; 115:11; 118:8; 119:97, 105, 165). Perspėjama dėl išdidumo ir slaptų nuodėmių (19:13-15 [19:12-14, Brb]; 131:1), skatinama ieškoti dorų ir ugdančių draugijų (15:1-5; 26:5; 101:5). Parodoma, kad teisingai elgiantis įgyjama Jehovos malonė (34:14-16 [34:13-15, Brb]; 97:10). Psalmių knyga teikia vilties, kad „išgelbėjimas — Viešpaties valioje“ ir kad jis ‘išgelbės nuo mirties [jo bijančiųjų] gyvastį’ (3:9 [3:8, Brb]; 33:19). Tai pranašiški žodžiai.

²⁵ Psalmyne gausu pranašysčių apie Jėzų Kristų, „sūnų Dovydo“, ir jo, kaip Jehovos Pateptojo ir Karaliaus, vaidmenįa (Mt 1:1). Per 33 m. e. m. Sekmines susikūrus krikščionių bendruomenei, šventoji dvasia pradėjo atskleisti apaštalams tų pranašysčių išsipildymą. Tą pačią dieną, plėtodamas šią temą savo garsiojoje kalboje, Petras keliskart citavo iš psalmių. Jo žodžiai lietė vieną asmenį — „Jėzų Nazarietį“. Paskutinius argumentus jis daugiausia parėmė Psalmyno citatomis, įrodinėdamas, kad Kristus Jėzus — Didesnysis Dovydas ir kad Jehova nepaliks Jėzaus sielos hade, o prikels jį iš mirties. Ne, „ne Dovydas pakilo į dangų“, bet, kaip pats išpranašavo Psalmyno 110:1, pakilo jo Viešpats. Kas gi tas Dovydo Viešpats? Baigdamas kalbą Petras įtikinamai atsako: „Tas Jėzus, kurį jūs nukryžiavote“! (Apd 2:14-36; Ps 16:8-11; 132:11)

²⁶ Ar psalmėmis paremta Petro kalba buvo naudinga klausytojams? Taip. Tai iškalbingai liudija apie 3000 asmenų, tą dieną pasikrikštijusių ir prisidėjusių prie krikščionių bendruomenės (Apd 2:41).

²⁷ Netrukus po to įvykio vienoje ypatingoje sueigoje mokiniai, kreipdamiesi į Jehovą, paminėjo Psalmyno 2:1, 2 žodžius. Jie kalbėjo, kad dabar tie žodžiai išsipildė, nes valdovai susibūrė išvien prieš ‘šventąjį tarną Jėzų, kurį [Dievas] patepė’. Toliau sakoma, kad jie „visi prisipildė Šventosios Dvasios“ (Apd 4:23-31).

²⁸ Dabar pažvelkime į Laišką hebrajams. Pirmuose dviejuose skyriuose yra keletas citatų iš Psalmyno, kad Jėzus — pakeltas į sostą Dievo dangiškasis Sūnus, aukštesnis už angelus. Remdamasis Psalmyno 22:22 (Brb) ir kitomis eilutėmis, Paulius paaiškina, kad Jėzus turi bendruomenę brolių, priklausančių Abraomo sėklai, „dangiškojo pašaukimo dalininkus“ (Hbr 2:10-13, 16; 3:1). Paskui, pradėjęs nuo Hebrajams 6:20 ir per visą 7 skyrių, apaštalas plačiau kalba apie dar vienas Jėzaus pareigas: jis yra tapęs „amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“. Tai susiję su priesaika patvirtintu Dievo pažadu, užrašytu 110 psalmės 4 eilutėje, — ją Paulius ne sykį mini įrodydamas, kad Jėzaus kunigystė pranašesnė už Aarono. Paulius paaiškina, kad pačiam Jehovai prisiekus Jėzus Kristus yra kunigas ne žemėje, o danguje ir „lieka kunigas per amžius“; jo kunigystės nauda amžina (Hbr 7:3, 15-17, 23-28).

²⁹ Be to, Hebrajams 10:5-10 aiškinama, kad Jėzus gerai žinojo, ką reiškia pasiaukojamas kelias, jam skirtas Dievo valia, ir buvo pasiryžęs įvykdyti tą valią. Šios eilutės paremtos Dovydo žodžiais iš Psalmyno 40:7-9 [40:6-8, Brb]. Mums visiems verta pamąstyti, kokią puikią atsidavimo dvasią parodė Jėzus, ir sekti juo, kad įgytume Dievo pritarimą. (Žiūrėk taip pat Psalmyno 116:14-19.)

³⁰ Jėzaus tarnystė žemėje, pasibaigusi mirtimi ant kančių stulpo, buvo detaliai išpranašauta Psalmyne. Tai — siūlymas gerti acto, burto dėl jo drabužių metimas, rankų ir kojų perdūrimas, patyčios, tai pat didžiulė vidinė kančia, išreikšta priešmirtiniu šauksmu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27:34, 35, 43, 46; Ps 22:2, 8, 9, 15-19 [22:1, 7, 8, 14-18, Brb]; 69:21, 22 [69:20, 21, Brb]). Pasak Jono 19:23-30, netgi tomis valandomis Jėzus sėmėsi paguodos ir stiprybės iš psalmių, žinodamas, kad visos tos Rašto eilutės turi iki smulkmenų išsipildyti. Jis taip pat žinojo, kad psalmėse kalbama apie jo prikėlimą bei išaukštinimą. Jėzus, be abejonės, mąstė apie tai paskutinį vakarą prieš mirtį su apaštalais ‘giedodamas liaupsės giesmes’, arba psalmes (Mt 26:30, Vl).

³¹ Taigi iš Psalmyno aiškiai matyti, kad „Dovydo sūnus“ ir Karalystės Sėkla yra Kristus Jėzus, dabar iškeltas dangiškajame Sione Karaliumi ir Kunigu. Dėl vietos stokos negalime smulkiai apibūdinti visų Psalmyno eilučių, išsipildžiusių Jehovos Pateptajam ir cituojamų graikiškosiose Šventojo Rašto knygose. Čia pateikiame tik dar keletą pavyzdžių: Ps 78:2 — Mt 13:31-35; Ps 69:5 [69:4, Brb] — Jn 15:25; Ps 118:22, 23 — Mk 12:10, 11 ir Apd 4:11; Ps 34:21 [34:20, Brb] — Jn 19:33, 36; Ps 45:7, 8 [45:6, 7, Brb] — Hbr 1:8, 9. Be to, Psalmyne išpranašauta apie tikrųjų Jėzaus sekėjų bendruomenę — ne atskirus asmenis, o grupę, surinktą iš visų tautų Jehovos prieglobstin, kad atliktų jo pašlovinimo darbą (Ps 117:1 — Rom 15:11; Ps 68:18, NW — Ef 4:8-11, NW; Ps 95:7-11 — Hbr 3:7, 8; 4:7).

³² Nagrinėdami psalmes, įgyjame daugiau supratimo apie Dievo Jehovos valdymą per pažadėtąją Sėklą ir Karalystės Paveldėtoją Jo šlovei bei išteisinimui. Visada būkime tarp ištikimųjų, džiūgaujančių dėl „[Jehovos] didybės garbingo spindesio“, apie kuriuos kalbama 145 psalmėje, pavadintoje „Dovydo liaupse“. Joje skaitome: „Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę, kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą. Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius“ (Ps 145:5, 11-13, Brb). Pildantis šiai pranašiškai psalmei, Dievo įkurtos Kristaus Karalystės didybę iki šiol garsina visų tautų žmonių sūnūs. Kaipgi turėtume dėkoti už tą Karalystę ir jos Karalių! Tad labai derami baigiamieji Psalmyno žodžiai: „Visa, kas kvėpuoja, tegiria Viešpatį! Girkite Viešpatį!“ (Ps 150:6, Brb).

[Išnaša]