23 Biblijos knyga: Izaijo
Rašytojas: Izaijas
Parašymo vieta: Jeruzalė
Baigta rašyti: po 732 m. p. m. e.
Aprašytasis laikotarpis: apie 778—po 732 m. p. m. e.
VIDURIO RYTŲ valstybėms ir mažoms karalystėms iškilo mirtina grėsmė — nuožmaus Asirijos monarcho įsiveržimas. Sklinda kalbos, kad rezgamas sąmokslas ir ieškoma sąjungininkų (Iz 8:9-13). Atskalūniškoji šiaurinė Izraelio karalystė netrukus taps šio tarptautinio sąmokslo auka, o ir pietinės karalystės — Judo karalių valdymas nežada nieko gero (2 Kar 15—21 sk.). Kuriami ir paleidžiami nauji kariniai įtaisai kelia dar didesnę baimę (2 Met 26:14, 15). Kieno apsaugos ir išgelbėjimo tikėtis? Mažoje Judo karalystėje žmonės ir kunigai mini Jehovos vardą, bet jų širdys krypsta į kitą pusę — pirma į Asiriją, paskui į Egiptą (2 Kar 16:7; 18:21). Tikėjimas Jehovos galia nusilpęs. Nors atviros stabmeldystės ir nėra, dauguma elgiasi veidmainiškai — garbina Dievą formaliai, be deramos pagarbos ir baimės.
2 Kas tada kalbės už Jehovą? Kas skelbs apie jo galią išgelbėti savo tautą? „Štai aš, siųsk mane!“ — nedelsdamas atsiliepia Izaijas (iki tol jau skelbęs Jehovos pranašystes). Tai įvyko raupsais susirgusio karaliaus Uzijo mirties metais, apie 778 m. p. m. e. (Iz 6:1, 8). Izaijo vardas reiškia „Jehovos išgelbėjimas“; tokia pat ir Jėzaus vardo reikšmė („Jehova yra išgelbėjimas“). Visoje Izaijo pranašystėje pabrėžiama mintis, kad išgelbėjimą teikia Jehova.
3 Izaijas buvo Amoco sūnus (jo nereikia painioti su kitu Judo pranašu Amosu) (1:1). Apie jo gimimą ir mirtį Šventasis Raštas nutyli, tačiau, anot vieno žydų padavimo, nedoro karaliaus Manaso įsakymu jis buvo nužudytas — perpjautas pjūklu. (Palygink Hebrajams 11:37.) Iš pačios knygos matyti, kad Izaijas gyveno Jeruzalėje su žmona pranaše ir bent dviem sūnumis, turinčiais pranašiškus vardus (Iz 7:3, Brb; 8:1, 3). Jis tarnavo valdant mažiausiai keturiems Judo karaliams — Uzijui, Jotamui, Ahazui ir Ezekijui, apytikriai nuo 778 m. p. m. e. (kai mirė Uzijas ar galbūt anksčiau) iki kažkurio laiko po 732 m. p. m. e. (14-ti Ezekijo valdymo metai), tai yra ne mažiau kaip 46 metus. Nėra abejonių, kad savo pranašystes jis užrašė iki šios pastarosios datos (1:1; 6:1; 36:1). Kiti jo dienų pranašai — Michėjas Jude ir Ozėjas su Odedu šiaurinėje karalystėje (Mch 1:1; Oz 1:1; 2 Met 28:6-9).
4 Kad Jehova liepė Izaijui užrašyti pranašiškus nuosprendžius, rodo Izaijo 30:8: „O dabar eik ir užrašyk tai jiems matant plokštėje, pažymėk tvirtai knygoje, kad būtų liudijimas ateities laikams, visada ir per amžius.“ Senovės žydų rabinai pripažino, kad šią knygą parašė Izaijas, ir įtraukė ją į kanoną pirmąja iš didžiųjų pranašų: Izaijo, Jeremijo ir Ezechielio.
5 Kai kurių nuomone, nuo 40 skyriaus pasikeitęs knygos stilius liudija, kad tolesnę dalį rašė kitas žmogus, arba „antrasis Izaijas“. Tačiau stilius skiriasi dėl to, kad nuo čia prasideda nauja tema. Yra daug įrodymų, kad visa Izaijo knyga — vieno rašytojo darbas. Pavyzdžiui, apie tai byloja posakis „Izraelio Šventasis“, dvylika kartų aptinkamas 1—39 skyriuose ir trylika kartų 40—66 skyriuose, iš viso dvidešimt penkis kartus; tuo tarpu kitose hebrajiškosiose Biblijos knygose Jehova šitaip apibūdinamas tik šešis kartus. Apaštalas Paulius irgi patvirtina knygos vienovę: cituoja tiek pirmą, tiek antrą jos pusę ir autorystę priskiria vienam rašytojui — Izaijui. (Palygink Romiečiams 10:16, 20; 15:12 su Izaijo 53:1; 65:1; 11:1.)
6 Įdomu, kad 1947 metais Chirbet Kumrano apylinkėse, netoli šiaurvakarinio Negyvosios jūros kranto, olose buvo aptikta senovinių dokumentų. Jie pavadinti Negyvosios jūros ritiniais; tarp jų yra Izaijo pranašystė. Tas dailiai surašytas rankraštis su gerai išsilaikiusiu ikimasoretinio laikotarpio hebrajišku tekstu datuojamas II a. p. m. e. pabaiga, taigi yra apie 2000 metų senumo. Jo tekstas beveik tūkstančiu metų senesnis už tuo metu turėtą seniausią masoretų tekstą, kuriuo pagrįsti šiuolaikiniai hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimai. Ritinyje esama nežymių rašybos nukrypimų bei gramatinės konstrukcijos skirtumų, tačiau tikėjimo klausimais jis nesiskiria nuo masoretų teksto. Tai įrodymas, kad dabartiniuose Biblijos vertimuose yra tos pačios mintys, kurias Dievo įkvėptas užrašė Izaijas. Be to, šitie senovės ritiniai sugriauna kritikų tvirtinimus apie du „Izaijus“, nes 40 skyrius prasideda paskutinėje dokumento, kuriame yra 39 skyrius, stulpelio eilutėje, o pirmasis sakinys užbaigiamas jau kitame stulpelyje. Perrašinėtojas tikrai nežinojo apie jokį tariamą rašytojo pasikeitimą ar knygos padalijimą šioje teksto vietoje.a
7 Izaijo knygos autentiškumą patvirtina daugybė įrodymų. Graikiškųjų Biblijos knygų rašytojai Izaiją cituoja daug dažniau nei kitus pranašus (išskyrus Mozę). Be to, apie jos tikrumą liudija gausybė istorinių bei archeologinių duomenų, pavyzdžiui, Asirijos karalių metraščiai, įskaitant šešiakampę Sanheribo prizmę, ant kurios jis pats praneša apie Jeruzalės apsiaustįb (Iz 36, 37 sk.). Apie Izaijo 13:17-22 išsipildymą iki šiol byloja Babilono griuvėsiai.c Gyvas įrodymas buvo tūkstančiai iš Babilono grįžusių žydų, kuriuos išlaisvino karalius Kyras, Izaijo paminėtas vardu beveik prieš 200 metų iki jo gimimo. Galimas dalykas, kad vėliau Kyrui buvo parodyta ta pranašystė, nes duodamas laisvę žydų likučiui jis pasakė darąs tai Jehovos įgaliotas (Iz 44:28; 45:1; Ezr 1:1-3).
8 Izaijo knyga išsiskiria pranašystėmis apie Mesiją. Ne veltui Izaijas vadinamas „pranašu evangelistu“, mat daug jo pranašavimų išsipildė Jėzui. Ilgą laiką 53 skyrius buvo paslaptimi ne tik etiopui eunuchui, minimam Apaštalų darbų 8 skyriuje, bet ir visai žydų tautai. Jame taip gyvai apibūdinta, ką Jėzui teks iškentėti, jog atrodo tarsi kalbėtų viską matęs liudininkas. Apie šio Izaijo knygos skyriaus pranašystės išsipildymą sužinome iš graikiškųjų Šventojo Rašto knygų, palyginę šias eilutes: 1 eil. — Jono 12:37, 38; 2 eil. — Jono 19:5-7; 3 eil. — Morkaus 9:12; 4 eil. — Mato 8:16, 17; 5 eil. — 1 Petro 2:24; 6 eil. — 1 Petro 2:25; 7 eil. — Apaštalų darbų 8:32, 35; 8 eil. — Apaštalų darbų 8:33 (Brb); 9 eil. (Brb) — Mato 27:57-60; 10 eil. — Hebrajams 7:27; 11 eil. — Romiečiams 5:18; 12 eil. — Luko 22:37. Kas, jei ne Dievas, galėtų taip tiksliai viską išpranašauti?
KUO VERTINGA
34 Apžvelgę Izaijo knygą įvairiais aspektais matome, kad ji — labai vertinga Jehovos dovana. Čia atskleistos paties Dievo mintys (Iz 55:8-11). Kalbėtojai, perteikiantys Biblijos tiesas klausytojams, iš Izaijo knygos lobyno gali semtis puikių pavyzdžių — tokių pat vaizdingų kaip ir Jėzaus palyginimai. Izaijas aiškiai duoda suprasti, kaip neprotinga iš to paties medžio kirstis malkas ir drožtis stabą. Jis leidžia mums pajusti, kaip nepatogu žmogui, kurio guolis per trumpas išsitiesti ir apklotas per siauras užsikloti; mes tarsi matome snaudžiančius pranašus, kurie lyg nebylūs šunys, tingintys loti. Jei atsiliepdami į Izaijo raginimą ‘skaitome ir tyrinėjame Viešpaties raštus’, suprasime, kokia mums svarbi Izaijo pranašysčių žinia (44:14-20; 28:20; 56:10-12; 34:16, Brb).
35 Izaijo knyga ypač atkreipia dėmesį į Mesijo valdomą Dievo Karalystę. Jehova — aukščiausiasis Karalius, jis gelbsti mus (33:22). O ką sužinome apie Mesiją? Iš angelo žodžių Marijai apie kūdikio gimimą paaiškėja, jog Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb] išsipildys tada, kai Mesijas gaus Dovydo sostą; „jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Lk 1:32, 33). Mato 1:22, 23 rodo, kad Jėzui gimus iš mergelės išsipildė Izaijo 7:14, kur jis vadinamas Emanueliu. Praėjus maždaug trisdešimčiai metų Jonas Krikštytojas ėmė skelbti, jog „prisiartino dangaus karalystė“. Visi keturi evangelistai cituoja Izaijo 40:3, kad tas Jonas buvo „tyruose šaukiantysis“ (Mt 3:1-3; Mk 1:2-4; Lk 3:3-6; Jn 1:23). Pasikrikštijęs Jėzus tapo Mesiju — Jehovos Pateptuoju, Jesės atžala, arba šaknimi, kad valdytų tautas. Pildantis Izaijo 11:1, 10, tautos turi dėti savo viltis į jį (Rom 15:8, 12).
36 Pažiūrėkime, kaip Izaijas toliau padeda atpažinti Mesiją Karalių. Jėzus perskaitė iš Izaijo knygos ritinio apie savo misiją, kad yra Jehovos Pateptasis, ir tada pradėjo „skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes“, jo žodžiais, „tam ir esu siųstas“ (Lk 4:17-19, 43; Iz 61:1, 2). Keturiose evangelijose smulkiai aprašoma Jėzaus žemiškoji tarnyba ir mirtis, kaip išpranašauta Izaijo 53 skyriuje. Nors žydai girdėjo gerąją naujieną apie Karalystę ir matė Jėzaus stebuklus, dėl netikėjimo nesuvokė tos žinios reikšmės. Taip išsipildė Izaijo 6:9, 10; 29:13 ir 53:1 (Mt 13:14, 15; Jn 12:38-40; Apd 28:24-27; Rom 10:16; Mt 15:7-9; Mk 7:6, 7). Jėzus jiems buvo suklupimo akmuo, bet tapo kertiniu akmeniu, kurį Jehova padėjo Sione ir ant kurio, pildantis Izaijo 8:14 (Brb) ir 28:16, Jis stato savo dvasinius namus (Lk 20:17; Rom 9:32, 33; 10:11; 1 Pt 2:4-10).
37 Pranašo Izaijo knyga naudojosi Jėzaus Kristaus apaštalai. Pavyzdžiui, aiškindamas, kad tikėjimui ugdyti reikia skelbėjų, Paulius cituoja Izaiją: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!“ (Rom 10:15; Iz 52:7; žiūrėk taip pat Romiečiams 10:11, 16, 20, 21). Pabrėždamas gerosios naujienos amžinumą, Petras irgi cituoja Izaiją: „Mat kiekvienas kūnas — tartum žolynas, ir visa jo garbė — tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena“ (1 Pt 1:24, 25; Iz 40:6-8).
38 Izaijas puikiai nupiešia būsimos Karalystės vaizdą. Štai! „Naujas dangus ir nauja žemė“, kuriuose „karalius viešpataus pagal teisumą“ ir kunigaikščiai valdys pagal teisingumą. Koks bus džiaugsmas! (65:17, 18; 32:1, 2) Petras pakartoja džiugią Izaijo žinią: „Pagal [Dievo] pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3:13). Ši nuostabi Karalystės tema pasiekia kulminaciją paskutiniuose Apreiškimo knygos skyriuose (Iz 66:22, 23; 25:8; Apr 21:1-5).
39 Tad nors Izaijo knyga griežtai smerkia Jehovos priešus ir tuos, kas apsimeta jo tarnais, joje pabrėžiama puiki viltis, kad per Mesijo Karalystę bus pašlovintas didis Jehovos vardas. Knyga išaiškina nuostabias tiesas apie Jehovos Karalystę ir sušildo mūsų širdis džiugiai belaukiant „Jo išgelbėjimo“ (Iz 25:9, Brb; 40:28-31).
[Išnašos]
a Insight on the Scriptures, t. 1, p. 1221—1223.
b Insight on the Scriptures, t. 1, p. 957; t. 2, p. 894—895.
c Insight on the Scriptures, t. 2, p. 324.