Jehovos Žodis gyvas
Izaijo knygos apžvalga (1 dalis)
„KĄ MAN siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Į šį Dievo Jehovos kvietimą Izaijas, Amoco sūnus, atsiliepia: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 1:1; 6:8). Nuo tada Dievas paskiria jį tarnauti pranašu. Ką Izaijas skelbė, užrašyta Biblijos knygoje, pavadintoje jo vardu.
Izaijo knyga, kurią jis parašė pats, apima maždaug 46 metus — apytikriai nuo 778 m. p. m. e. iki kažkurio laiko po 732 m. p. m. e. Nors joje skelbiami nuosprendžiai Judui, Izraeliui bei aplinkinėms tautoms, pagrindinė tema — ne pasmerkimas, o išgelbėjimas, teikiamas mūsų Dievo Jehovos (Izaijo 25:9). Beje, pats Izaijo vardas reiškia „Jehovos išgelbėjimas“. Šiame straipsnyje aptarsime pirmą knygos dalį — nuo 1 skyriaus 1 eilutės iki 35 skyriaus 10 eilutės.
TIK „LIKUTIS SUGRĮŠ“
Ar pirmųjų penkių skyrių pranašystes Izaijas užrašė iki savo paskyrimo pranašu ar vėliau, Biblijoje nesakoma (Izaijo 6:6-9). Viena aišku: Judas ir Jeruzalė dvasiškai pasiligoję „nuo kojų padų iki viršugalvio“ (Izaijo 1:6). Žmonės lenkiasi stabams. Vadovai nepaiso teisingumo. Moterys išpuiko. Tauta netarnauja Dievui, kaip jam priimtina. Todėl Izaijas įpareigojamas eiti ir vis kalbėti tautiečiams, nors šie nenori nieko suprasti ir atmeta pažinimą.
Izraelis, susivienijęs su Sirija, rengiasi pulti Judą. Per Izaiją ir jo vaikus, kurie yra „ženklai ir įspėjimas“, Jehova patikina Judą nesibaiminti — sirų ir Izraelio jungtinės pajėgos nelaimės (Izaijo 8:18). Tačiau amžina taika įsivyraus tik valdant „Ramybės Kunigaikščiui“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]). Asirija — „[Jehovos] pykčio spragilas“ irgi bus nubausta. Judas galiausiai eis į nelaisvę, bet tautos „likutis sugrįš“ (Izaijo 10:5, 21, 22). Tikrasis teisingumas bus įgyvendintas viešpataujant atžalai „iš Jesės kelmo“ (Izaijo 11:1).
Atsakymai į klausimus:
1:8, 9. Kaip Siono duktė bus „lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype“? Asirų puolama Jeruzalė atrodys labai silpna — kaip būdelė vynuogyne ar griūvanti lūšna moliūgų lauke. Bet Jehova ją palaikys ir neleis tapti panašiai į Sodomą ir Gomorą.
1:18. Ką reiškia žodžiai: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime“? Čia neturima omenyje dviejų asmenų diskusija, kai abu eina į kompromisą ir susitaria. Tai kvietimas į teismą, kad būtų atkurtas teisingumas. Teisusis Teisėjas, Jehova, duoda Izraeliui galimybę pasikeisti ir apsivalyti.
6:8a. Kodėl čia vartojami įvardžiai „man“ ir „mūsų“? Įvardžiu „man“ prisistato pats Jehova Dievas. Daugiskaitos įvardis „mūsų“ rodo, kad su Jehova yra dar kitas asmuo. Kas? Be abejonės, tai — jo „viengimis Sūnus“ (Jono 1:14; 3:16).
6:11. Ką turėjo omenyje Izaijas klausdamas: „Kiek ilgai, Viešpatie?“ Izaijas nesiteiravo, kiek laiko turės skelbti Jehovos žinią abejingai tautai. Veikiau jam rūpėjo, kiek ilgai dvasiškai puolusi tauta niekins Dievo vardą.
7:3, 4. Kodėl Jehova apsaugojo nedorąjį karalių Ahazą? Sirijos ir Izraelio karaliai ruošėsi Judo karalių Ahazą nuversti ir į sostą pasodinti valdovą marionetę — Tabeelio sūnų, ne Dovydo palikuonį. Šis velniškas sumanymas galėjo pertraukti Karalystės sandorą su Dovydu. Jehova apsaugojo Ahazą, kad išliktų linija, iš kurios turėjo kilti pažadėtasis „Ramybės Kunigaikštis“ (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]).
7:8, Jr. Kaip Efraimas buvo „sutrupintas“ per 65 metus? Dešimties giminių ištrėmimas ir jų krašto apgyvendinimas svetimtaučiais prasidėjo „Izraelio karaliaus Pekacho dienomis“ — netrukus po to, kai Izaijas paskelbė šią pranašystę (2 Karalių 15:29). Trėmimai tęsėsi ir valdant Sanheribo sūnui, sosto įpėdiniui karaliui Asarhadonui (2 Karalių 17:6; Ezros 4:1, 2; Izaijo 37:37, 38). Taigi, kaip ir minima Izaijo 7:8, asirų vykdomas žmonių perkėlimas į Samariją ir iš jos galėjo trukti 65 metus.
11:1, 10. Kaip gali Jėzus Kristus būti atžala „iš Jesės kelmo“ ir kartu „Jesės šaknis“? (Romiečiams 15:12, Brb) Jėzus buvo „iš Jesės kelmo“, nes kilo iš Jesės sūnaus Dovydo linijos (Mato 1:1-6; Luko 3:23-32). Tačiau kai Jehova davė Jėzui Karalystę, padėtis pasikeitė. Gavęs valdžią ir galią suteikti klusniems žmonėms amžinąjį gyvenimą žemėje, Jėzus tapo jų „Amžinuoju Tėvu“ (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]). Taigi jis yra savo protėvių, taip pat ir Jesės, „šaknis“.
Ko pasimokome:
1:3. Jeigu nedarome to, ko iš mūsų tikisi Kūrėjas, esame mažiau supratingi už jautį ir asilą. O jei ugdomės dėkingumą už visas Jehovos geradarystes, elgsimės protingai ir jo nepaliksime.
1:11-13. Šventeiviškos religinės ceremonijos bei formalios maldos Jehovai atgrasios. Tarnauti ir melstis turime iš tyrų paskatų.
1:25-27; 2:2; 4:2, 3. Atgailaujančiam likučiui grįžus į Jeruzalę ir atkūrus tyrą garbinimą, Judo vergovė ir nuniokojimas turėjo baigtis. Jehova gailisi atgailaujančių nusidėjėlių.
2:2-4. Uoliai skelbdami Karalystę bei ruošdami Kristaus mokinius, padedame įvairių tautų žmonėms išmokti taikingai gyventi ir siekti santarvės su kitais.
4:4. Jehova pašalins, arba nuplaus, moralinius nešvarumus bei kraujo kaltę.
5:11-13. Tie, kas pramogauja be saiko, elgiasi be nuovokos (Romiečiams 13:13).
5:21-23. Krikščionių vyresnieji, arba prižiūrėtojai, turi vengti rodytis „išmintingi savo akyse“. Jiems taip pat nevalia gerti per daug vyno ir būti šališkiems.
11:3a. Bijoti Jehovos — džiaugsmas. Tai akivaizdu iš Jėzaus pavyzdžio ir jo mokymų.
JEHOVA „PASIGAILĖS JOKŪBO“
Izaijo 13—23 skyriuose skelbiami nuosprendžiai tautoms. Tačiau Jehova „pasigailės Jokūbo“ ir leis visoms Izraelio giminėms grįžti namo (Izaijo 14:1, Brb). 24—27 skyriuose kalbama apie Judo nuniokojimą, bet sykiu duodamas pažadas apie jo atkūrimą. „Efraimo [Izraelio] girtuokliai“ vienijasi su Sirija, Judo „kunigas ir pranašas“ — su asirais, dėl to užsitraukia Jehovos rūstybę (Izaijo 28:1, 7). „Arielį [Jeruzalę]“ ištiks nelaimė, nes ieškodamas apsaugos „leidžiasi keliauti į Egiptą“ (Izaijo 29:1, išnaša; 30:1, 2). Tačiau tiems, kas pasitiki Jehova, yra viltis išsigelbėti.
Kaip „liūtukas urzgia prie savo grobio“, taip Jehova kovos „dėl Siono kalno“ (Izaijo 31:4, Brb). Izaijas dar pranašauja: „Tada karalius viešpataus pagal teisumą“ (Izaijo 32:1). Nors Asirijos grasinimai Judui priverčia graudžiai verkti net „taikos pasiuntinius“, Jehova žada savo tautą išgydyti, jos „kaltė bus atleista“ (Izaijo 33:7, Brb; 33:22-24). Jehova „įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių“ (Izaijo 34:2). Judas neliks negyvenamas. „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė“ (Izaijo 35:1).
Atsakymai į klausimus:
13:17. Kodėl medai nevertino sidabro ir nesidžiaugė auksu? Pergalių šlovę medai ir persai vertino labiau nei karo grobį. Kyro pavyzdys tai patvirtina. Grįžtantiems tremtiniams šis valdovas atidavė auksinius ir sidabrinius indus, Nebukadnecaro pagrobtus iš Jehovos šventyklos.
14:1, 2. Kaip Jehovos tautos žmonės ‘paėmė į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais’, ir kaip ‘valdė savo engėjus’? Tai išsipildė tuomet, kai Danielius viešpataujant medams ir persams buvo paskirtas aukštu Babilono pareigūnu, kai Estera tapo Persijos karaliene, o Mordechajas — antru asmeniu po karaliaus Persijos imperijoje.
20:2-5. Ar iš tikrųjų Izaijas trejus metus vaikščiojo visiškai nuogas? Pranašas greičiausiai nusivilko tik viršutinius drabužius ir vaikščiojo lengvai apsirengęs.
21:1. Koks regionas vadinamas „tyrais prie jūros“? Taip sakoma apie Babiloną, nors iš tikrųjų jis nebuvo arti tikros jūros. Išsiliejus Eufratui ir Tigrui, Babilono kraštas kasmet patvindavo ir virsdavo pelkių „jūra“.
24:13-16. Kaip žydai turėjo tapti tarsi „alyvmedis alyvų derlių nukrėtus, kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus“? Kaip kad derlių nuėmus lieka vienas kitas vaisius ant alyvmedžio ar uoga ant vynmedžio, taip Jeruzalės ir Judo nuniokojimą pergyvens nedaug izraelitų. Tačiau kad ir kur išlikusieji būtų perkelti — į „rytus [Babiloną]“ ar „jūrų [Viduržemio jūros] salas“ (Vl), — jie visur šlovins Jehovą.
24:21. Kas yra „Galybės dangaus skliaute“ ir kas „žemės karaliai“? „Galybėmis dangaus skliaute“ greičiausiai vadinamos piktosios dvasios. O „žemės karaliai“ yra žemėje viešpataujantys valdovai, kuriems demonai daro didelę įtaką (1 Jono 5:19).
25:7. Kas yra „šydas, kuris dengia visas gimines“, ir „nuometas, kuris gobia visas tautas“? Su „šydu“ ir „nuometu“ lyginami du didžiausi žmonijos priešai — nuodėmė ir mirtis.
Ko pasimokome:
13:20-22; 14:22, 23; 21:1-9. Tai, kas įvyko su Babilonu, rodo, jog pranašiškas Jehovos žodis visada pasitvirtina.
17:7, 8. Nors dauguma izraelitų Jehovai nepakluso, dalis į jį gręžėsi. Šiandien kai kurie iš krikščionijos pasaulio irgi atsiliepia į Karalystės žinią.
28:1-6. Izraelį nugalės Asirija, bet ištikimiesiems Dievas padės likti gyviems. Jehova teisia, bet jo bijantieji nepaliekami be vilties.
28:23-29. Jehova pataiso nuoširdžius asmenis atsižvelgdamas į kiekvieno jų poreikius bei aplinkybes.
30:15 (Brb). Norėdami, kad Jehova gelbėtų, turime tikėdami ‘nusiraminti’, tai yra nesistengti užsitikrinti išgelbėjimo žmonių pastangomis. Likdami ‘ramūs’, arba nepasiduodami baimei, parodome tikį Jehovos galia mus apsaugoti.
30:20, 21. Jehovą ‘regime’ ir jo balsą ‘girdime’ klausydami to, ką jis kalba per savo įkvėptą Žodį, Bibliją, bei „ištikimą ir protingą vergą“ (Mato 24:45, Jr).
Izaijo pranašystės stiprina pasitikėjimą Dievo Žodžiu
Kokie mes dėkingi už Izaijo knygoje užrašytą Dievo žinią! Išsipildžiusios pranašystės stiprina mūsų pasitikėjimą, kad „žodis, išeinantis iš [Dievo] burnos, nesugrįš pas [jį] bergždžias“ (Izaijo 55:11).
Dar prisiminkime pranašystes apie Mesiją, pavyzdžiui, Izaijo 9:6 [9:7, Brb] ir 11:1-5, 10. Argi jos neįtikina, kad Jehova tikrai išgelbės? Izaijo knygoje yra pranašysčių, kurios pildosi dabar ar išsipildys ateityje (Izaijo 2:2-4; 11:6-9; 25:6-8; 32:1, 2). Iš tiesų, ši Biblijos knyga akivaizdžiai rodo, kad „Dievo žodis yra gyvas“! (Hebrajams 4:12)
[Iliustracija 8 puslapyje]
Izaijas ir jo vaikai buvo „ženklai ir įspėjimas Izraeliui“
[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]
Jeruzalė turėjo tapti „lyg trobelė vynuogyne“
[Iliustracija 10 puslapyje]
Kaip žmonėms iš visų tautų padedama ‘perkalti savo kalavijus į arklus’?