Biblijos knyga Nr. 26: Ezechielio

Rašytojas: Ezechielis

Parašymo vieta: Babilonas

Baigta rašyti: apie 591 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 613—apie 591 m. p. m. e.

JUDO karalius Jehojachinas 617 m. p. m. e. atidavė Jeruzalę Nebukadnecarui, o šis visus geriausius krašto žmones ir Jehovos namų bei karaliaus rūmų turtus išgabeno į Babiloną. Nelaisvėn buvo paimti karaliaus šeima ir kunigaikščiai, didžiūnai ir kariškiai, amatininkai ir kalviai. Nelaisvėje atsidūrė ir Būzio sūnus kunigas Ezechielis (2 Kar 24:11-17; Ez 1:1-3). Tiems tremtiniams izraelitams teko leistis į vargingą kelionę. Skaudančiomis širdimis jie atsisveikino su kalvų, šaltinių bei slėnių kraštu ir buvo priversti dangintis į neužmatomų lygumų šalį. Dabar jie gyveno prie Kebaro upės, galingos imperijos viduryje, tarp žmonių, kurie laikėsi keistų papročių ir garbino stabus. Nebukadnecaras leido izraelitams statytis namus, turėti tarnų, užsiimti verslu (Ez 8:1; Jer 29:5-7; Ezr 2:65). Darbščiai triūsdami jie net galėjo praturtėti. Ar izraelitai duosis įviliojami į Babilono religijos ir materializmo spąstus? Ar ir toliau maištaus prieš Jehovą? O gal vis dėlto pripažins, kad tremtis yra paties Dievo jiems atseikėtas sudrausminimas? Taip, nelaisvėje jiems teks patirti naujų išbandymų.

² Tuo kritišku laikotarpiu, iki sunaikinant Jeruzalę, Jehova nesiliovė kalbėti savo tautai per pranašus. Štai Jeremijas tarnavo pačioje Jeruzalėje, Danielius — Babilono karaliaus rūmuose, o Ezechielis pranašavo žydų tremtiniams Babilonijoje. Ezechielis buvo kunigas ir pranašas, lygiai kaip Jeremijas, o vėliau ir Zacharijas (Ez 1:3). Per visą knygą daugiau kaip 90 kartų Ezechielis pavadintas „žmogaus sūnumi“; nagrinėjant jo pranašystę į tai verta atkreipti dėmesį, nes Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose Jėzus irgi maždaug 80 kartų vadinamas „Žmogaus Sūnumi“ (Ez 2:1, Brb; Mt 8:20). Vardas Ezechielis (hebrajiškai Jehezqeʼl) reiškia „Dievas stiprina“. Jehova Ezechielį pranašu paskyrė 613 m. p. m. e., penktais Jehojachino tremties metais. Iš knygos sužinome, kad 27-aisiais tremties metais, po 22 metų, jis tebetarnavo pranašu (Ez 1:1, 2; 29:17). Ezechielis buvo vedęs, bet jo žmona mirė tą dieną, kai Nebukadnecaras pradėjo pergalingą Jeruzalės apgultį (24:2, 18). Paties pranašo mirties data ir aplinkybės nežinomos.

³ Kad Ezechielio vardu pavadinta knyga parašyta ne kieno kito, o Ezechielio, ir kad ji pagrįstai priskiriama prie Šventojo Rašto kanono, — šito niekas neginčija. Knyga į kanoną buvo įtraukta dar Ezros dienomis. Ji figūruoja ir pirmaisiais krikščionybės amžiais sudarytuose kataloguose. Prie kanoninių knygų ją priskaitė žymusis Origenas. Ezechielio pranašysčių tikrumą patvirtina dar ir tai, kad simboliniai įvaizdžiai šioje knygoje turi aiškių sąsajų su Jeremijo ir Apreiškimo knygų simbolika (Ez 24:2-12 — Jer 1:13-15; Ez 23:1-48 [23:1-49, Brb] — Jer 3:6-11; Ez 18:2-4, Brb — Jer 31:29, 30; Ez 1:5, 10 — Apr 4:6, 7; Ez 5:17 — Apr 6:8; Ez 9:4 — Apr 7:3; Ez 2:9; 3:1 — Apr 10:2, 8-10; Ez 23:22, 25, 26 — Apr 17:16; 18:8; Ez 27:30, 36 — Apr 18:9, 17-19; Ez 37:27 — Apr 21:3; Ez 48:30-34 — Apr 21:12, 13; Ez 47:1, 7, 12 — Apr 22:1, 2).

⁴ Yra ir daugiau faktų, liudijančių, kad Ezechielio knyga Dievo įkvėpta. Istorija rodo, jog nelaimės, čia išpranašautos kaimyniniams kraštams — Tyrui, Egiptui ir Edomui, nė vieno jų neaplenkė. Antai Ezechielis sakė, kad Tyras bus nuniokotas, ir kai Nebukadnecaras po trylika metų trukusios apgulties miestą paėmė, pranašo žodžiai iš dalies pasitvirtino (Ez 26:2-21). Tyras neatsilaikė, bet tai dar nebuvo pabaiga — miestas ir toliau gyvavo. O Jehovos sprendimu turėjo būti visiškai sunaikintas. Ezechielio lūpomis Jehova išpranašavo: „Nušluosiu nuo jo dulkes ir paversiu jį plika uola. [...] Sumes į vandenį tavo akmenis, sijas ir žemes“ (26:4, 12). Galutinai pranašystė išsipildė po daugiau nei 250 metų. Aleksandras Didysis 332 m. p. m. e. pakilo prieš Tyro miestą, anuomet įsikūrusį saloje. Aleksandro kareiviai rankiojo ir vertė į jūrą žemyninės miesto dalies griuvėsius, kol supylė 800 metrų ilgio pylimą iki pat salos. Tada pastatė didžiulius apsiausties bokštus ir, įveikę 46 metrų aukščio sienas, galų gale miestą paėmė. Tūkstančiai gyventojų žuvo ir dar daugybė buvo parduota į vergiją. Kaip Ezechielis ir buvo išpranašavęs, Tyras tapo „plika uola“, „vieta tinklams džiovinti“ (26:14).a Kita Ezechielio pranašystė lietė edomitus, gyvenančius priešingoje pusėje nuo Pažadėtosios žemės: jie elgėsi išdavikiškai ir už tai jų tauta buvo išnaikinta, — vėlgi pranašystė pasitvirtino (25:12, 13; 35:2-9).b Aišku, išsipildė ir visa, ką Ezechielis pranašavo apie Jeruzalės nuniokojimą bei Izraelio atkūrimą (17:12-21; 36:7-14).

⁵ Pirmus kelerius savo tarnybos metus pranašas Ezechielis skelbė Dievo nuosprendį dėl neištikimos Jeruzalės — kad ji tikrai susilauks bausmės; pranašas taip pat ragino tremtinius atsisakyti stabmeldystės (14:1-8; 17:12-21). Belaisviai žydai nerodė nuoširdžios atgailos. Nors jų atsakingi vyrai kreipdavosi į Ezechielį patarimo, vis dėlto nepaisė, ką Jehova per pranašą sako. Tremtiniai toliau klimpo į stabmeldystę ir materializmą. Netekę šventyklos, šventojo miesto ir karalių dinastijos, jie buvo baisiai sukrėsti, bet tik nedaugelis pabudo iš dvasinio snaudulio ir nusižeminusia širdimi atgailavo (Ps 137:1-9).

⁶ Vėlesnės Ezechielio pranašystės teikė viltį, kad tremtiniai sugrįš į savo kraštą ir jį atkurs. Taip pat smerkė kaimynines tautas, džiūgaujančias dėl Judo nuopuolio. Jų laukė pažeminimas, o Izraelio žmonės turėjo atgauti, ką praradę. Šitaip Jehova rengėsi pašlovinti savo vardą visų akivaizdoje. Tad kokia prasmė buvo žydus ištremti, o vėliau leisti, kad sugrįžtų? Trumpai tariant, patys žydai ir kitų tautų žmonės turėjo sužinoti, kas yra Jehova (Ez 39:7, 22). Visoje Ezechielio knygoje daug kalbama apie Jehovos vardo pašventinimą. „Jūs žinosite, kad aš esu Viešpats [„Jehova“, NW]“, — šitoks pasakymas kartojasi daugiau nei šešiasdešimt kartų (6:7).

KUO VERTINGA

²⁹ Ezechielis žydų tremtiniams pasakojo, kokius regėjimus matęs, persakė visus Jehovos pranašiškus žodžius, perdavė visus jo pažadus. Nors daugelis tik šaipėsi ir juokėsi iš pranašo, buvo ir tokių, kurie parodė tikėjimą. Jiems tai visokeriopai išėjo į naudą. Dievo pažadas sugrąžinti žydus į tėvynę jiems teikė stiprybės. Priešingai nei kitų kraštų belaisviai, jie išsaugojo tautinę savimonę, ir Jehova, kaip kad buvo iš anksto apreiškęs, 537 m. p. m. e. parvedė žydų likutį namo (Ez 28:25, 26; 39:21-28; Ezr 2:1; 3:1). Jie atstatė Jehovos šventyklą ir čionai vėl ėmė garbinti tikrąjį Dievą.

³⁰ Ezechielio knygoje išdėstyti principai be galo vertingi ir šiais laikais. Atskalūnybė, stabmeldystė, maištavimas nieko gero neduoda, tiktai užtraukia Jehovos nemalonę (Ez 6:1-7; 12:2-4, 11-16). Kiekvienas atsakys už savo nuodėmes, bet jeigu žmogus pasitaisys ir nebeis klystkeliais, Jehova jam atleis. Tokio bus pasigailėta, jis liks gyvas (18:20-22, Brb). Mes, Dievo tarnai, turime būti ištikimi sargybiniai — kaip kad Ezechielis, netgi darbuodamiesi ten, kur žmonės nenori klausytis mūsų skelbiamos žinios ir kur tenka kęsti įžeidinėjimus bei pajuoką. Privalome perspėti piktuosius, kad jų kraujas nekristų ant mūsų galvos (3:17; 33:1-9). Dievo tautos ganytojams pavesta rūpintis kaimene, ir tai didelė atsakomybė (34:2-10).

³¹ Ypač įsidėmėtina, kas Ezechielio knygoje pranašaujama apie Mesiją. Pasakyta, jog tai asmuo, „turintis teisę“ į Dovydo sostą, ir jam tas sostas būsiąs suteiktas. Dviejose knygos atkarpose jis vadinamas „mano tarnu Dovydu“; apie jį kalbama kaip apie „ganytoją“, „karalių“ ir „vadą“ (21:27, Brb; 34:23, 24; 37:24, 25). Kadangi Dovydas jau seniai buvo miręs, Ezechielis turėjo omenyje tą, kuris bus kartu ir Dovydo Sūnus, ir Dovydo Viešpats (Ps 110:1; Mt 22:42-45). Ezechielis, panašiai kaip Izaijas, rašo, kad Jehova pasodins trapiausią ūglį ir išaugins, padarys jį didį (Ez 17:22-24; Iz 11:1-3).

³² Įdomu palyginti Ezechieliui duotą šventyklos regėjimą su „šventojo miesto, Jeruzalės“, regėjimu iš Apreiškimo knygos (Apr 21:10). Tarp jų yra kai kokių skirtumų. Pavyzdžiui, Ezechielio regėjime šventykla stovi atskirai, į šiaurę nuo miesto, o Apreiškime nupasakoto miesto šventykla yra pats Jehova. Tačiau kai kas abiejose knygose aprašyta vienodai: teka gyvybės vandens upė, auga medžiai vaistingais lapais, kas mėnesį duodantys vaisių, ir žėri Jehovos šlovė. Abu regėjimai padeda mums dar labiau vertinti Jehovos karaliavimą ir būti dėkingiems, kad jis pasirūpino išgelbėti visus, kurie šventai jam tarnauja (Ez 43:4, 5 — Apr 21:11; Ez 47:1, 8, 9, 12 — Apr 22:1-3).

³³ Ezechielio knygoje pabrėžiama, kad Jehova yra šventas, ir skaitytojas gali aiškiai suprasti, jog už Jehovos vardo pašventinimą nėra nieko svarbiau. „Pašventinsiu savo didį [...] vardą, [...] ir žinos tautos, kad aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], — tai Viešpaties Dievo žodis.“ Pranašystė rodo, kad jis pašventins savo vardą sunaikindamas visus to vardo niekintojus, tarp jų ir Gogą iš Magogo. Išmintingai elgiasi tie, kurie jau dabar garbina Jehovą, kaip jis moko. Jie bus pagydyti vandeniu upės, tekančios nuo Dievo sosto, ir gyvens amžinai. Neapsakomai šlovingas ir nepaprastai gražus yra miestas, vadinamas „Ten yra Jehova“ (Ez 36:23; 38:16; 48:35, NW).

[Išnašos]