Biblijos knyga Nr. 42: Luko

Rašytojas: Lukas

Parašymo vieta: Cezarėja

Baigta rašyti: apie 56—58 m. e. m.

Aprašytasis laikotarpis: 3 m. p. m. e.—33 m. e. m.

EVANGELIJĄ pagal Luką parašė žmogus, turėjęs aštrų protą ir gerą širdį. Šios savybės kartu su Dievo dvasia padėjo jam užrašyti tikslų pasakojimą, kupiną šilumos ir jausmo. Pirmosiose eilutėse jis sako: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau [...] sutvarkytą pasakojimą.“ Tai aiškiai patvirtina smulkus, kruopštus medžiagos išdėstymas (Lk 1:3).

² Nors pasakojime Luko vardas nepaminėtas niekur, senieji šaltiniai patvirtina, jog rašytojas būtent jis. Jo autorystę paliudija Muratorio fragmentas (apie 170 m. e. m.), taip pat antrojo amžiaus rašytojai, tokie kaip Irenėjas ir Klemensas Aleksandrietis. Pati Evangelija irgi rodo, kad ją rašė Lukas. Kolosiečiams 4:14 Paulius vadina jį „mylimuoju gydytoju Luku“; jo pasakojimas surašytas tvarkingai, o to ir reikia tikėtis iš tokio mokslo vyro kaip gydytojas. Puikus kalbos stilius ir platus žodynas, kuris turtingesnis nei kitų trijų evangelistų kartu paėmus, leidžia kruopščiai ir išsamiai įsigilinti į jo plėtojamą svarbią temą. Luko pasakojimą apie sūnų palaidūną kai kas laiko pačia gražiausia novele.

³ Lukas vartoja daugiau nei 300 medicinos terminų arba žodžių, kurių tokia prasme nepavartojo kiti graikiškųjų Šventojo Rašto knygų rašytojai.a Pavyzdžiui, kalbėdamas apie raupsus Lukas ne visada pasako taip kaip kiti. Jiems raupsai yra raupsai, bet gydytojui matyti, kiek liga išplitusi kūne, todėl jis mini „vyrą, visą raupsuotą“. Jo žodžiais, Lozorius buvo „votimis aptekęs“. Nė vienas evangelistas nesako, kad Petro uošvė „labai karščiavo“ (5:12; 16:20; 4:38). Kiti trys rašo, kad Petras vyriausiojo kunigo tarnui nukirto ausį, tačiau vien tik Lukas pamini, kad Jėzus jį išgydė (22:51). Jis kaip gydytojas kalba apie moterį, „aštuoniolika metų kenčiančią nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti“. Kas kitas jei ne „mylimasis gydytojas Lukas“ galėjo taip smulkiai apibūdinti, kaip samarietis sužeistam vyrui suteikė pirmąją pagalbą: „užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas“? (13:11; 10:34)

⁴ Kada Lukas parašė savo Evangeliją? Apaštalų darbų 1:1 sakoma, kad jų autorius (Lukas) anksčiau buvo parašęs „pirmą knygą“, tai yra Evangeliją. Apaštalų darbų knyga greičiausiai buvo užbaigta apie 61 m. e. m., Lukui būnant Romoje su Pauliumi, kai šis laukė ciesoriaus teismo. Taigi Evangeliją Lukas, matyt, parašė Cezarėjoje apie 56—58 m. e. m., grįžęs su Pauliumi iš Filipų po trečiosios misionieriškos jų kelionės, kai Paulius dvejus metus turėjo kalėti Cezarėjoje, kol buvo nugabentas į Romą stoti prieš ciesorių. Kadangi Lukas tuo metu buvo Palestinoje, galėjo ‘rūpestingai viską nuo pradžios ištirti’ apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę. Taigi Luko pasakojimas, matyt, užrašytas anksčiau už Morkaus.

⁵ Lukas, žinoma, nematė pats visų įvykių, kuriuos užrašė savo Evangelijoje, nes nebuvo iš dvylikos apaštalų ir galbūt įtikėjo tik po Jėzaus mirties. Tačiau jis artimai bendravo su Pauliumi misionieriškoje veikloje (2 Tim 4:11; Fm 24). Todėl nenuostabu, kad jo rašinyje jaučiama Pauliaus įtaka, ir tai akivaizdu sulyginus du pasakojimus apie Viešpaties Vakarienę Luko 22:19, 20 ir 1 Korintiečiams 11:23-25. Kitas šaltinis, kuriuo Lukas galėjo remtis, — Mato Evangelija. Kad ‘rūpestingai viską ištirtų’, jam galbūt reikėjo pasikalbėti su daugeliu Jėzaus gyvenimo liudininkų — dar gyvais mokiniais ir galbūt Jėzaus motina Marija. Galime būti tikri, kad rinkdamas patikimus faktus jis nepraleido jokios smulkmenos.

⁶ Tyrinėjant keturias Evangelijas aiškiai matyti, kad rašytojai nei kartoja vienas kito minčių, nei rašo tik dėl to, kad pateiktų keletą liudijimų šiam svarbiam Biblijos pranešimui. Luko pasakojimas labiausiai skiriasi nuo kitų. 59 procentai informacijos jo Evangelijoje — unikali. Lukas aprašo bent šešis konkrečius stebuklus ir daugiau nei dvigubai tiek pavyzdžių, kurie nepaminėti kitose Evangelijose; trečdalį jo Evangelijos sudaro pasakojimas, o du trečdalius — tiesioginė kalba. Jo Evangelija ilgiausia iš visų keturių. Matas rašė pirmiausia žydams, Morkus — kitataučiams, ypač romėnams. Lukas savo Evangeliją skyrė „garbingajam Teofiliui“, o per jį ir kitiems žmonėms, tiek žydams, tiek nežydams (Lk 1:3, 4). Kad pasakojimas būtų įdomus visiems, jis užrašo Jėzaus kilmę nuo pat „Adomo, sūnaus Dievo“ (Jr), o ne tik nuo Abraomo, kaip daro Matas, kuris rašė būtent žydams. Jis ypač pabrėžia pranašiškus Simeono žodžius, kad Jėzus bus „šviesa pagonims apšviesti“ ir kad „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (3:38; 2:29-32; 3:6).

⁷ Skaitant Luko Evangeliją matyti, kad jis puikus pasakotojas, mintis dėsto tvarkingai ir tiksliai. Tikslumas Luko raštuose aiškiai rodo, kad jie autentiški. Vienas juristas kartą pasakė: „Romanuose, legendose bei melaginguose parodymuose įvykiai apdairiai nukeliami į kažkokią tolimą vietovę ir neapibrėžtą laiką, taip pažeidžiant pagrindines geros ginamosios kalbos taisykles, kurių mes, advokatai, mokomės, būtent kad „pareiškime turi figūruoti laikas ir vieta“, o Biblijos pasakojimuose minimų įvykių data ir vieta nurodoma labai tiksliai.“b Tai patvirtindamas jis pacitavo Luko 3:1, 2: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui — Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui — Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.“ Čia aiškiai nurodytas laikas bei vieta, ir Lukas išvardija bent septynis valdininkus, tad iš to galima sužinoti, kada Jonas ir Jėzus pradėjo savo tarnystę.

⁸ Be to, Luko 2:1, 2 randame dvi užuominas, iš kurių galima nustatyti Jėzaus gimimo datą: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.“ Tuo metu Juozapas su Marija keliavo į Betliejų užsirašyti, ir jiedviem ten esant gimė Jėzus.c Negalime nesutikti su šiais komentatoriaus žodžiais: „Kadangi viską nuodugniai ištyrinėjo, Lukas sugebėjo visoje savo Evangelijoje pateikti tikslius istorinius faktus.“d Turime pripažinti, kad Lukas pagrįstai pasakė, jog yra „rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“.

⁹ Lukas taip pat pabrėžia, kaip Hebrajiškųjų raštų pranašystės tiksliai išsipildė Jėzui Kristui. Cituoja Jėzaus žodžius, kuriais jis tai paliudijo (24:27, 44). Be to, kruopščiai fiksuoja paties Jėzaus pranašystes apie ateities įvykius, kurių daugelis jau išsipildė su visomis detalėmis. Pavyzdžiui, Jeruzalė buvo apjuosta nusmailintų stulpų siena ir sunaikinta 70 m. e. metais, kaip Jėzus ir išpranašavo (Lk 19:43, NW; 19:44; 21:20-24; Mt 24:2). Tų įvykių liudininkas, istorikas Juozapas Flavijus, patvirtina, kad Romos kariuomenė Judėjos apylinkėse maždaug 16 kilometrų spinduliu iškirto visus medžius ir sostinę apjuosė 7,2 kilometro ilgio užtvara iš nusmailintų stulpų, kad daugybė moterų ir vaikų mirė iš bado, kad per 1000000 žydų neteko gyvybės ir 97000 buvo paimti į nelaisvę. Tuos baisumus primena Romoje stovinti Tito arka, kurioje pavaizduotos romėnų triumfo eitynės su karo trofėjais iš Jeruzalės šventyklos.e Galime būti tikri, kad tiksliai išsipildys ir kitos Luko užrašytos įkvėptos pranašystės.

KUO VERTINGA

³⁰ Geroji naujiena pagal Luką žadina pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir stiprina tikėjimą, kad pajėgtume atlaikyti mums priešiško pasaulio smūgius. Lukas pateikia daug Hebrajiškųjų raštų išsipildymo pavyzdžių. Parodo, kad Jėzus apie savo misiją perskaitė tiesiai iš Izaijo knygos, ir ta tema, regis, eina per visą Luko Evangeliją (Lk 4:17-19; Iz 61:1, 2). Šiuo atveju Jėzus citavo iš Pranašų. Taip pat jis citavo iš Įstatymo, kai atmetė tris Velnio gundymus, ir iš Psalmių, kai priešininkų paklausė: „Kodėl sakoma, jog Mesijas esąs Dovydo sūnus?“ Luko pasakojime yra ir daugiau citatų iš Hebrajiškųjų raštų (Lk 4:4, 8, 12; 20:41-44; Įst 8:3; 6:13, 16; Ps 110:1).

³¹ Kaip išpranašauta Zacharijo 9:9, Jėzų, įjojantį į Jeruzalę ant asiliuko, sveikino džiūgaujančios minios. Taip jam išsipildė žodžiai iš Psalmyno 118:26 (Lk 19:35-38). Dvi gretimos Luko Evangelijos eilutės atskleidžia šešis dalykus, išpranašautus Hebrajiškuosiuose raštuose apie Jėzaus gėdingą mirtį ir prisikėlimą (Lk 18:32, 33; Ps 22:8 [22:7, Brb]; Iz 50:6; 53:5-7; Jon 2:1 [1:17, Brb]). Prikeltas Jėzus galiausiai pats išaiškino mokiniams Hebrajiškųjų raštų prasmę. „Paskui Jėzus tarė jiems: ‘Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?’ Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24:44, 45). Mes, kaip tie pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, irgi galime būti apšviesti bei įgyti tvirtą tikėjimą, jeigu kreipiame dėmesį į Hebrajiškųjų raštų išsipildymą, ką taip gerai paaiškino Lukas ir kiti graikiškųjų Biblijos knygų rašytojai.

³² Per visą pasakojimą Lukas nuolat kreipia skaitytojo mintis į Dievo Karalystę. Nuo pat Evangelijos pradžios, kur angelas pažada Marijai, kad jos kūdikis „karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ iki paskutinių skyrių, kuriuose Jėzus kalba sudarysiąs su apaštalais sandorą dėl Karalystės, — visur Lukas pabrėžia Karalystės viltį (1:33; 22:28, 29). Parodo, kad Jėzus vadovavo skelbimo darbui, išsiuntė Karalystės skelbti 12 apaštalų, o paskui dirbti to paties darbo paskyrė dar 70 mokinių (4:43; 9:1, 2; 10:1, 8, 9). Norint patekti į Karalystę, reikia tikro atsidavimo, ir tai aiškiai pabrėžta Jėzaus žodžiais: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ ir „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (9:60, 62).

³³ Lukas pabrėžia maldos svarbą, ir tuo atžvilgiu jo Evangelija išsiskiria iš kitų. Jis rašo, kad Zacharijui esant šventykloje lauke meldėsi gausi žmonių minia, kad Jono Krikštytojo gimimas buvo atsakas į jo tėvų maldas susilaukti vaiko ir kad pranašė Ona meldėsi dienas ir naktis. Skaitome, kad Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, kad praleido visą naktį melsdamasis Dievui prieš išsirinkdamas 12 apaštalų, kad meldėsi per atsimainymą. Jėzus ragina mokinius „visuomet melstis ir nepaliauti“, o kad to reikia, parodo palyginimu apie atkaklią našlę, kuri vis ėjo su prašymais pas teisėją, kol šis apgynė jos teises. Tik Lukas pasakoja, kaip mokiniai prašė Jėzaus išmokyti juos melstis, kaip angelas sustiprino Jėzų, besimeldžiantį ant Alyvų kalno; tik jis užrašė paskutinės Jėzaus maldos žodžius: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (1:10, 13; 2:37; 3:21; 6:12; 9:28, 29; 18:1-8; 11:1; 22:39-46; 23:46). Kaip ir tada, kai Lukas rašė savo Evangeliją, taip šiandien malda stiprina visus, kas vykdo Dievo valią.

³⁴ Būdamas pastabus ir lengvai valdantis plunksną, Lukas Jėzaus mokymams suteikia šilumos ir gyvybės. Jėzaus meilė, gerumas, gailestingumas ir užuojauta silpniems, prislėgtiems ir niekinamiems žmonėms parodoma kaip visiška priešingybė šaltai, formaliai, beširdiškai, veidmainiškai Rašto aiškintojų ir fariziejų religijai (4:18; 18:9). Jėzus įkvepia drąsos bei padeda vargšams, belaisviams, akliesiems, prislėgtiems žmonėms, taip duodamas pavyzdį visiems, kas nori ‘eiti jo pėdomis’ (1 Pt 2:21).

³⁵ Kaip Jėzus, tobulas, stebuklus darantis Dievo Sūnus, su meile rūpinosi savo mokiniais ir visais dorais žmonėmis, taip mes turime stengtis atlikti savo tarnystę iš meilės „dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo“ (Lk 1:78). Tad geroji naujiena pagal Luką išties labai vertinga. Galime tikrai dėkoti Jehovai, kad įkvėpė „mylimąjį gydytoją“ Luką užrašyti tikslų, tikėjimą stiprinantį pasakojimą, jog Dievo išgelbėjimas ateina per Karalystę, valdomą Jėzaus Kristaus (Kol 4:14; Lk 3:6).

[Išnašos]