Biblijos knyga Nr. 54: 1 Timotiejui

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Makedonija

Baigta rašyti: apie 61—64 m. e. m.

LUKO pasakojimas apie Pauliaus gyvenimą Apaštalų darbų knygoje baigiasi tuo, kad Paulius Romoje laukia ciesoriaus sprendimo dėl jo apeliacijos. Jis gyvena išsinuomotame bute ir „visiškai drąsiai ir netrukdomas“ skelbia Dievo Karalystę visiems savo lankytojams (Apd 28:30, 31). Bet antrame laiške Timotiejui Paulius rašo: „Man tenka kentėti, net būti surakintam lyg piktadariui“; be to, jis kalba apie artėjančią mirtį (2 Tim 2:9; 4:6-8). Kokia permaina! Pirmuoju atveju su Pauliumi buvo elgiamasi kaip su gerbiamu kaliniu, antruoju — kaip su nusikaltėliu. Kas įvyko nuo tada, kai Lukas rašė apie Pauliaus padėtį 61 m. e. m., baigiantis antriems jo buvimo Romoje metams, iki to laiko, kai Paulius pats parašė apie save Timotiejui, regis, netrukus prieš savo mirtį?

² Kadangi Pauliaus laiškų Timotiejui ir Titui parašymo metą sunku įsprausti į Apaštalų darbų knygoje aprėptą laikotarpį, kai kurie Biblijos komentatoriai padarė išvadą, jog Paulius apgynė savo bylą ciesoriaus teisme ir apie 61 m. e. m. buvo paleistas. Žinyne The New Westminster Dictionary of the Bible sakoma: „Paskutinės Apaštalų darbų eilutės labiau atitinka šią nuomonę [kad Paulius po dvejų įkalinimo metų buvo paleistas], negu prielaidą, kad minėtas apaštalo įkalinimas baigėsi nuteisimu ir mirtimi. Lukas pabrėžia, jog niekas netrukdė jam darbuotis, taigi iš tikro susidaro įspūdis, kad jo veiklos pabaiga buvo dar toli.“a Vadinasi, Pirmą laišką Timotiejui apaštalas parašė apie 61—64 m. e. m., — laikotarpiu, kai buvo paleistas po pirmojo įkalinimo Romoje, iki paskutinio įkalinimo tame mieste.

³ Paleistas iš kalėjimo Paulius, matyt, tęsė misionierišką veiklą drauge su Timotiejumi ir Titu. Ar jis kada nors pasiekė Ispaniją, kaip kai kas teigia, nėra tikrai žinoma. Klemensas Romietis rašė (apie 95 m. e. m.), kad Paulius nukeliavo „iki pat V[akarų] ribos“, taigi galbūt net iki Ispanijos.b

⁴ Iš kur pirmas laiškas Timotiejui parašytas? 1 Timotiejui 1:3 sakoma, kad Paulius prašė Timotiejaus pasirūpinti kai kuriais bendruomenės reikalais Efeze, tuo tarpu pats keliavo į Makedoniją. Iš čia, matyt, jis ir parašė Timotiejui į Efezą.

⁵ Nuo seniausių laikų pripažįstama, kad abu laiškus Timotiejui parašė Paulius ir kad jie priklauso įkvėptiems Raštams. Tai patvirtina ankstyvieji krikščionių rašytojai, tarp jų Polikarpas, Ignotas ir Klemensas Romietis. Tie laiškai įtraukti į pirmųjų kelių šimtmečių katalogus ir priskaityti prie Pauliaus raštų. Viename šaltinyje rašoma: „Nedaug N[aujojo] T[estamento] raštų turi tvirtesnį liudijimą [...] Todėl į prieštaravimus dėl jų autentiškumo reikėtų žiūrėti kaip į šių dienų naujoves, nesutinkančias su svariais įrodymais, kuriuos pateikia ankstyvoji bažnyčia.“c

⁶ Pirmą laišką Timotiejui Paulius rašė norėdamas duoti konkrečių nurodymų dėl organizacinės tvarkos bendruomenėje. Be to, reikėjo įspėti Timotiejų saugotis klaidingų mokymų, taip pat stiprinti brolius, kad šie vengtų tokio „tariamojo pažinimo“ (1 Tim 6:20). Klestinti prekyba Efeze viliojo pasinerti į materializmą, ‘mylėti pinigus’, taigi ir šiuo atžvilgiu aktualus patarimas būtų ne pro šalį (6:10). Timotiejus neabejotinai turėjo patirties ir buvo išlavintas, kad galėtų imtis šio darbo. Jo tėvas buvo graikas, o motina — dievobaiminga žydė. Kada Timotiejus susipažino su krikščionybe, nėra tikrai žinoma. Kai Paulius per antrąją misionierišką kelionę, galbūt 49 m. e. m. pabaigoje arba 50 m. e. m. pradžioje, lankėsi Listroje, apie Timotiejų (maždaug 20-ies metų) ‘Listros ir Ikonijaus broliai gražiai liudijo’. Tad Paulius su Silu pasiėmė jį kelionės palydovu (Apd 16:1-3). Timotiejus paminėtas vardu 11-oje iš 14-os Pauliaus laiškų, taip pat Apaštalų darbų knygoje. Paulius visada tėviškai rūpinosi juo ir keletą kartų net siuntė lankyti įvairias bendruomenes; tai rodo, jog Timotiejus uoliai darbavosi misionieriškame lauke ir buvo tinkamas eiti atsakingas pareigas (1 Tim 1:2; 5:23; 1 Tes 3:2; Fil 2:19).

KUO VERTINGA

¹⁵ Šiame laiške duodamas griežtas perspėjimas tiems, kas užsiima tuščiais spėliojimais ir filosofijomis. „Kivirčai dėl žodžių“ eina išvien su puikybe, todėl jų reikia vengti, nes, kaip sako Paulius, tai trukdo krikščioniui bręsti ir veikiau sukelia „tuščių protavimų negu praverčia Dievo išganomam ugdymui, veikiančiam per tikėjimą“ (6:3-6; Jr; 1:4, Jr). Tie ginčai, kartu su kūno darbais, yra „priešinga sveikam mokymui pagal palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją“ (1:10, 11, Brb).

¹⁶ Krikščionims, gyvenantiems Efeze, pasinėrusiame į pinigų kaupimą, matyt, reikėjo patarimo, kaip saugotis palinkti į materializmą ir kitas tuštybes. Paulius kaip tik ir davė tokį patarimą. Jo žodžiai „visų blogybių šaknis yra meilė pinigams“ pasaulyje dažnai kartojami, nors maža kas jų paiso. Tačiau tikrieji krikščionys šio patarimo visada turi laikytis, nes tai reiškia jiems gyvenimą. Būtina vengti materializmo pinklių, nesudėti vilčių į ‘nepatikimus turtus, bet viltis Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui’ (6:6-12, 17-19).

¹⁷ Iš Pauliaus laiško matyti, kad Timotiejus buvo puikus pavyzdys, sektinas jauniems krikščionims. Nors palyginti jaunas, jis rodė dvasinę brandą. Siekė prižiūrėtojo pareigų ir buvo dosniai laiminamas savo tarnyboje. Bet, kaip ir uoliems jauniems krikščionims šiomis dienomis, jam reikėjo rūpintis šitais dalykais, atsidėti jiems, kad nepaliautų daryti pažangos. Pauliaus patarimas aktualus visiems, kas stengiasi su džiaugsmu nuolat žengti pirmyn: „Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (4:15, 16).

¹⁸ Šis įkvėptas laiškas skatina mus dėkoti Dievui už jo organizacinę tvarką. Jame pažymima, kaip vyrai ir moterys gali palaikyti dvasinę darną bendruomenėje (2:8-15). Paskui aptariami reikalavimai prižiūrėtojams ir tarnybiniams padėjėjams. Šventajai dvasiai vadovaujant nurodyta, kokius reikalavimus turi atitikti tie, kas eina ypatingas pareigas. Šių normų laikytis laiške raginami ir kiti pasiaukoję Dievo tarnai: „Jei vyras siekia prižiūrėtojo pareigų, trokšta gero darbo“ (3:1-13; NW). Aptariamas deramas prižiūrėtojo požiūris į visokio amžiaus brolius ir seseris bendruomenėje, taip pat kaip spręsti skundus liudytojų akivaizdoje. Pabrėždamas, kad vyresnieji, kurie triūsia, skelbdami žodį ir mokydami, yra nusipelnę dvigubos pagarbos, Paulius du kartus remiasi Hebrajiškaisiais raštais: „Juk Raštas sako: Neužrišk kuliančiam jaučiui snukio ir: Darbininkas vertas savo užmokesčio“ (1 Tim 5:1-3, 9, 10, 19-21, 17, 18; Įst 25:4; Kun 19:13).

¹⁹ Davęs šių naudingų patarimų, Paulius priduria, kad to įsakymo turi būti laikomasi be dėmės ir priekaišto ‘iki pasirodys Viešpats Jėzus Kristus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats’. Dėl šios Karalystės vilties laiškas baigiamas puikiu paraginimu krikščionims ‘daryti gera, lobti gerais darbais, būti dosniems, dalytis su kitais. Šitaip jie susikraus lobį — gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą’ (1 Tim 6:14, 15, 18, 19). Iš tiesų, visi pamokymai Pirmame laiške Timotiejui labai vertingi!

[Išnašos]