Būkite pasirengę!

„Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (MT 24:44).

1, 2. a) Kokius Biblijoje išpranašautus įvykius galima palyginti su tigro puolimu? b) Ką, laukdami būsimo puolimo, turime daryti?

VIENAS žymus iliuzionistas metų metus linksmino žiūrovus draugiškai glėbesčiuodamasis su dresuotais bengaliniais tigrais. „Kai žvėris su pasitikėjimu atsiduoda tavo valiai, jautiesi tarsi gavęs nuostabiausią pasaulyje dovaną“, — sakė jis. Tačiau 2003-iųjų spalio 3-iąją tam pasitikėjimui atėjo galas. Vienas augintinis, apie šimtą septyniasdešimt kilogramų sveriantis baltasis tigras, be jokios aiškios priežasties griebė jam už gerklės. Tigras puolė visai nelauktai, dresuotojas tam buvo nepasiruošęs.

² Verta dėmesio, jog Biblijoje irgi yra pranašaujamas žvėries puolimas, ir šitam įvykiui turime būti pasirengę. (Perskaityk Apreiškimo 17:15-18.) O koks žvėris ir ką puls? Atsitiks netikėtas dalykas: Šėtono valdomo pasaulio elementai tarpusavyje susipriešins. Skaisčiai raudonas žvėris, tai yra Jungtinės Tautos, ir „dešimt ragų“ — politinių valdžių visuma — atsisuks prieš ištvirkėlę, didžiąją Babelę, ir ją sudraskys. Kaip žinia, didžiąja Babele vadinamos visos klaidingos pasaulio religijos kartu paėmus. Kada šitokia baigtis jas ištiks? Dienos ir valandos nežinome (Mt 24:36). Tačiau žinome, kad tai įvyks valandą, kurią nesitikėsime, ir kad iki puolimo liko nebedaug laiko (Mt 24:44; 1 Kor 7:29). Kai žvėris su „dešimt ragų“ puls, Kristus ateis vykdyti nuosprendžio, sykiu ateis ir gelbėti. Idant būtume tarp išgelbėtųjų, privalome žiūrėti savo dvasinės parengties (Lk 21:28). O tinkamai pasirengti mums padės senovėje gyvenusių ištikimų Dievo tarnų pavyzdys. Kadangi buvo pasirengę, tie žmonės savo akimis regėjo, kaip Dievas ištesi, ką pažadėjęs. Ar dėsimės tas pamokas į širdį?

Būkime pasirengę — kaip ir Nojus

 3. Kodėl Nojui buvo nelengva ištikimai tarnauti Dievui?

³ Nojus gyveno sugedusioje visuomenėje, tačiau Dievo žadėtoms permainoms buvo pasirengęs ir savo akimis matė, kaip Dievas pažadą ištesėjo. Įsivaizduokime, ką teko jam išgyventi, kai piktieji angelai prisiėmė žmogiškus kūnus ir rinkosi sau gražias moteris. Iš nenatūralių santykių gimę antžmogiai, galiūnai, savo nepaprastą jėgą panaudojo kitiems engti, skriausti (Pr 6:4). Tie milžinai visur kėlė sumaištį, sėjo smurtą. Blogis ėmė viršų, žmonių mintys ir poelgiai tapo ypač nedori. Visavaldis Viešpats Jehova nustatė ribą, ligi kada bedieviškam pasauliui leis gyvuoti, ir tas jo sprendimas reiškė, kad jau stojo pabaigos metas. (Perskaityk Pradžios 6:3, 5, 11, 12.)a

4, 5. Kokie dalykai dabar klostosi panašiai kaip Nojaus dienomis?

⁴ Jėzus pranašavo, kad mūsų laikais pasaulyje viskas klostysis panašiai kaip Nojaus dienomis (Mt 24:37). Štai mes irgi esame piktųjų dvasių veiklos liudininkai (Apr 12:7-9, 12). Nojaus dienomis demonai atėjo į žemę, materializavosi. Nors dabar materializuotis žmogaus pavidalu jiems nebeleidžiama, blogieji angelai stengiasi tiek jauniems, tiek seniems primesti savo valią. Didumą visuomenės palenkę į nedorybę, tie seksualiniai iškrypėliai, patys neregimi, mėgaujasi matydami žemus, šlykščius žmonių poelgius (Ef 6:11, 12).

⁵ Dievo Žodis sako, kad Šėtonas yra „galvažudys“ ir kad jis turi „mirties valdžią“ (Jn 8:44; Hbr 2:14). Aišku, piktasis negali kam tik panorėjęs tiesiogiai atimti gyvybės — tokia galia jam nesuteikta. Vis dėlto jis pastūmėja žmones daryti tai, dėl ko patys kentėtų ir mirtų, skiepija mintyse ir širdyje žudikiškas nuotaikas. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad vidutiniškai 1 iš 142 asmenų, pastaruoju metu gimusių Jungtinėse Valstijose, anksčiau ar vėliau taps žudiko auka. Ką manai: ar, žemei persipildžius beprasmio smurto, Jehova neatkreips į tai dėmesio, kaip kad Nojaus laikais? Ar nesiims reikiamų veiksmų?

6, 7. Kaip Nojus ir jo šeima parodė tikėjimą ir Dievo baimę?

⁶ Vėliau Dievas pasakė Nojui nusprendęs užlieti žemę tvano vandenimis ir sunaikinti visa, kas gyva (Pr 6:13, 17). Pačiam Nojui Jehova paliepė statyti laivą, panašų į milžinišką dėžę. Tada kibo į darbą visa jo šeima. Ką gi jie turėjo širdyje, kad iškart pakluso ir kad vėliau, kai pasaulį ištiko Dievo bausmė, buvo viskam pasirengę?

⁷ Nojui ir jo šeimai daryti taip, kaip Jehovos prisakyta, padėjo nuoširdus tikėjimas ir Dievo baimė (Pr 6:22; Hbr 11:7). Taip pat verta įsidėmėti, jog Nojus, šeimos galva, visad liko dvasiškai budrus, nepersiėmė senojo pasaulio blogybių (Pr 6:9). Jis žinojo, kad artimiesiems būtina saugotis aplinkinių — įžūlių žmonių, smurtautojų įtakos. Negalėjo jie pernelyg įnikti ir į kasdienius, įprastinius gyvenimo reikalus. Dievas jiems pavedė darbą, ir visa šeima privalėjo į jį susitelkti. (Perskaityk Pradžios 6:14, 18.)

Nojus ir jo šeimyniškiai buvo pasirengę

 8. Kas rodo, kad Dievui buvo atsidavę ir Nojaus šeimos nariai?

⁸ Biblijos pasakojime daugiausia kalbama apie Nojų, tačiau nepamirškime, kad jo žmona ir sūnūs su žmonomis taip pat buvo Jehovos garbintojai. Tai paliudija ir pranašas Ezechielis. Jeigu Nojus būtų gyvenęs Ezechielio laikais, jo vaikai, anot pranašo, nebūtų galėję tikėtis išgelbėjimo vien dėl to, kad Dievo akyse teisus yra jų tėvas. Sūnūs buvo jau suaugę, taigi patys sprendė, paklusti Dievui ar ne. Patys jie ir parodė, kad Jehovą myli, kad yra pasirengę eiti jo keliais (Ez 14:19, 20). Šeimyniškiai priėmė Nojaus pamokymus, puoselėjo tokį pat tikėjimą, nesileido aplinkinių atitraukiami nuo darbo, kurį Dievas jiems skyrė.

 9. Kokių turime šiuolaikinių pavyzdžių, kai krikščionis seka Nojumi ir rodo tikrą tikėjimą?

⁹ Kaip džiugu mums tarp bendratikių matyti brandžius brolius, šeimų galvas, kurie nuoširdžiai stengiasi sekti Nojaus pavyzdžiu! Jie supranta, jog šeimyniškius negana aprūpinti maistu, drabužiais, pastoge, suteikti vaikams išsilavinimą, — reikia žiūrėti ir dvasinių šeimos poreikių. Jei dvasingumui teikia didelę reikšmę, vyras, šeimos galva, yra gerai pasirengęs ir būsimiems įvykiams, kai Jehova netrukus ims veikti.

10, 11. a) Kaip Nojus ir jo šeima, reikia manyti, jautėsi suėję į laivą? b) Apie ką kiekvienas turėtume pamąstyti?

¹⁰ Nojus, jo žmona ir sūnūs su žmonomis prie laivo statybos darbavosi gal kokius penkiasdešimt metų. Per tą laiką, kol statė, jie į laivą įėjo ir iš jo išėjo šimtus kartų. Laivą reikėjo padengti derva, kad vanduo nesisunktų vidun, reikėjo prikrauti maisto atsargų, suvesti gyvūnus. Štai pamėginkime įsivaizduoti. Išaušta ilgai lauktoji diena — 2370-ųjų metų prieš mūsų erą antro mėnesio septynioliktoji. Šeima sulipa į laivą, Jehova užveria duris, ir prapliumpa lyti. Tai ne šiaip kokia liūtis. Smarkiomis srovėmis kliūsteli ištisas dangaus vandenynas, srautai griūte užgriūva laivą (Pr 7:11, 16). Žmonės, esantys viduje, yra saugūs, o visi kiti pasmerkti žūti. Kaip tada turėjo jaustis, ką turėjo manyti Nojaus šeima? Aišku, jie buvo nepaprastai dėkingi Dievui. Ir tikriausiai galvoje jiems sukosi mintis: kokia laimė, kad vaikščiojome su tikruoju Dievu ir kad buvome pasirengę! (Pr 6:9) Ar jau regi save pergyvenusį Armagedoną? Ar tavo širdis neplūsta dėkingumu?

¹¹ Visagalis yra nusprendęs šėtoniškai santvarkai padaryti galą, ir niekas jo nesustabdys. Pamąstyk: ar aš tvirtai tikiu, kad nė vienas Dievo pažadas neliks neištesėtas ir kad Jehovos nustatytu laiku viskas išsipildys iki menkiausių smulkmenų? Taigi būk pasirengęs — aiškiai turėk mintyse „Jehovos dieną“, kuri jau taip sparčiai artėja (2 Pt 3:12, NW).

Mozė buvo pasirengęs

12. Kas galėjo Mozę atitraukti nuo dvasinių dalykų?

¹² Aptarkime dar vieną pavyzdį. Vertinant žmogišku požiūriu, gali atrodyti, kad Mozei, faraono dukters įsūniui, ateitis labai daug žadėjo. Egipte jis buvo didžiai gerbiamas, mėgavosi prabanga, vilkėjo dailiausius drabužius, valgė skaniausią maistą. Čia jis įgijo ir aukščiausią išsilavinimą. (Perskaityk Apaštalų darbų 7:20-22.) Mozei, ko gero, buvo skirta paveldėti didžiulius turtus.

13. Kas Mozei padėjo neišleisti iš akiračio Dievo pažadų?

¹³ Nors gyveno tarp stabmeldžių egiptiečių, Mozė, dar mažumėje tėvų pamokytas, suprato, kaip kvaila stabus garbinti (Iš 32:8). Visi Egipte išeiti mokslai ir prašmatnių rūmų spindesys Mozės nuo tikrojo Dievo neatitraukė. Giliai širdyje jis tikriausiai mąstė apie protėviams Jehovos duotus pažadus ir troško būti pasirengęs vykdyti Dievo valią. Štai galiausiai Izraelio sūnums Mozė pasakė: „Viešpats [...] — Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas — atsiuntė mane pas jus.“ (Perskaityk Išėjimo 3:15-17.)

14. Kaip buvo išbandytas Mozės tikėjimas ir drąsa?

¹⁴ Jehova, tikrasis Dievas, Mozei buvo realus — visiška priešingybė stabams, vaizduojantiems bedvasius Egipto dievus. Mozė gyveno taip, „tarsi regėtų Neregimąjį“. Jis tikėjo, kad Dievo tauta atgaus laisvę, tik nežinojo kada (Hbr 11:24, 25, 27). Labai norėdamas matyti hebrajus išlaisvintus, Mozė sykį apgynė mušamą vergą, savo tautietį (Iš 2:11, 12). Jehovos skirtas laikas dar nebuvo atėjęs, ir Mozei teko kaip bėgliui gyventi tolimame krašte. Ištaigingus Egipto rūmus iškeisdamas į dykumą jis, aišku, turėjo daug ko atsisakyti. Vis dėlto buvo pasirengęs priimti kiekvieną Jehovos nurodymą. Taigi kai Mozė keturiasdešimt metų pragyveno Midjane, Dievas jau galėjo jį įpareigoti rūpintis tautiečių gerove, vaduoti juos iš priespaudos. Jehovos palieptas Mozė klusniai sugrįžo į Egiptą. Atėjo metas jam veikti Dievo įgaliotam, metas atlikti darbą taip, kaip Jehova prisakė (Iš 3:2, 7, 8, 10). Nors buvo „romiausias iš visų žmonių“, Egipte jis turėjo stoti faraono akivaizdon, o tam reikėjo tikėjimo ir nemažai drąsos (Sk 12:3, Brb). Paskui, kai Jehova siuntė Egipto žemei bausmes, su faraonu teko susitikti ne kartą ir ne du, ir Mozė nežinojo, kiek dar kartų turės į tą valdovą kreiptis.

15. Kodėl Mozė, net ir patirdamas nesėkmių, visada ieškojo progų atiduoti šlovę dangiškajam Tėvui?

¹⁵ Tolesnius keturiasdešimt metų, nuo 1513-ųjų iki 1473-iųjų prieš mūsų erą, Mozei ne sykį teko nusivilti. Šiaip ar taip, jis ieškojo progų atiduoti šlovę Jehovai ir tą patį daryti nuoširdžiai skatino tautiečius (Įst 31:1-8). Kodėl? Todėl, kad jam rūpėjo išaukštinti ne savo, o Jehovos vardą, Jehovos visavaldystę (Iš 32:10-13; Sk 14:11-16). Nors kelyje ir pasitaikytų nesėkmių, nusivylimų, būtinai remkime Dievo valdžią, visiškai pasitikėkime, kad jis reikalus sprendžia išmintingiausiai, teisingiausiai, geriausiai (Iz 55:8-11; Jer 10:23). Ar tu esi šitaip nusiteikęs?

Visada budėkime!

16, 17. Kodėl žodžiai iš Morkaus 13:35-37 turėtų būti tau įsidėmėtini?

¹⁶ „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13:33). Šį perspėjimą Jėzus davė kalbėdamas apie ženklą, kuris rodys, jog nedorai pasaulio santvarkai nebedaug liko gyvuoti. Štai kokiais žodžiais Evangelijoje pagal Morkų didžioji Jėzaus pranašystė baigiasi: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13:35-37).

¹⁷ Šitas Jėzaus paraginimas tikrai įsidėmėtinas. Jis paminėjo keturias nakties sargybas. Paskutinė trukdavo maždaug nuo trečios valandos ryto iki saulėtekio ir per ją būdavo sunkiausia neužmigti. Karo strategai žino, jog tai parankiausias metas pulti priešą, nes labiausiai tikėtina, kad pavyks užklupti jį miegantį. Dabar pasaulis dvasiniu požiūriu irgi yra giliai įmigęs, ir mes patys snaudulį vejame tik didžiausiomis pastangomis. Tad nejaugi, laukdami išpranašautojo galo ir savo išgelbėjimo, neturėtume visad akylai ‘žiūrėti ir budėti’?

18. Ką daryti mums, Jehovos liudytojams, yra nepaprasta garbė?

¹⁸ Straipsnio pradžioje minėtas žvėrių dresuotojas, patekęs į bengalinio tigro nasrus, liko gyvas. Biblijos pranašystės tačiau aiškiai rodo, kad nei klaidinga religija, nei kiti sugedusio pasaulio elementai pražūties neišvengs (Apr 18:4-8). Visi mes, kurie tarnaujame Dievui, jauni ir seni, panašiai kaip Nojus su šeima, savo nuoširdžiu atsidavimu ir darbais įrodykime, kad Jehovos dienai esame pasirengę. Gyvename tokiais laikais, kai klaidingų religijų vadovai, taip pat agnostikai ir ateistai Kūrėją išjuokia, daro jam negarbę. Nė iš tolo nesileiskime jų paveikiami. Verčiau dėkimės į širdį čia aptartus pavyzdžius ir ieškokime progų Jehovos vardą apginti, atiduokime šlovę „dievų Dievui“, nes jis tikrai yra „didingas, galingas ir baisus Dievas“ (Įst 10:17).

[Išnaša]

Pakartokime

• Kodėl Nojus turėjo labiausiai rūpintis šeimos dvasiniais poreikiais?

• Kokį nepaprastą panašumą matome palyginę šiuos laikus su Nojaus dienomis?

• Kodėl Mozė, net ir patyręs nusivylimų, nenustojo tikėti Jehovos pažadais?

• Kokios Biblijos pranašystės skatina tave likti dvasiškai budrų?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Nojus ir jo šeimyniškiai susitelkė į Jehovos paskirtą darbą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mozė neabejojo Dievo pažadais, todėl ir liko budrus