Atsiliepk į Dievo pažadus parodydamas tikėjimą

„Jis [Jehova Dievas] mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus“ (2 PETRO 1:4).

 1. Kas įgalina mus parodyti tikėjimą?

JEHOVA nori, kad mes parodytume tikėjimą jo pažadais. Tačiau „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2). Ši savybė — Dievo šventosios dvasios, arba veikliosios jėgos, vaisius (Galatams 5:22, 23). Todėl tik tie, kuriuos veda Jehovos dvasia, gali parodyti tikėjimą.

 2. Kas, pagal apaštalą Petrą, yra „tikėjimas“?

² Tačiau kas yra tikėjimas? Apaštalas Paulius vadina tai ‛įrodymu tikrovės, kurios nematome’. Šis nematomos tikrovės įrodymas yra toks tvirtas, kad tikėjimas tolygus jam. Tikėjimas taip pat vadinamas ‘laidavimu to, ko viliamės’, nes turintieji šią savybę yra garantuoti, kad visa, ką Jehova Dievas žadėjo, taip patikima, tarsi jau išsipildė (Žydams 11:1).

Tikėjimas ir Jehovos pažadai

 3. Kas laukia pateptųjų krikščionių, jei jie parodo tikėjimą?

³ Kad įtiktume Jehovai, mes turime parodyti tikėjimą jo pažadais. Apaštalas Petras nurodė tai savo antrajame įkvėptame laiške, parašytame maždaug 64-aisiais m. e. metais. Jis nurodė, kad jei jo bendrakrikščionys-pateptieji parodys tikėjimą, jie pamatys Dievo „brangių bei didžių pažadų“ išsipildymą. Dėl to jie ‛taps dieviškosios prigimties dalininkais’ kaip Jėzaus Kristaus bendrapaveldėtojai dangaus Karalystėje. Per tikėjimą ir Jehovos Dievo pagalbą jie išsigelbėjo iš šio pasaulio sugedusių įpročių ir užsiėmimų vergijos (2 Petro 1:2-4). Tik pagalvok! Šiandieną tie, kurie parodo tikrą tikėjimą, džiaugiasi ta pačia brangia laisve.

 4. Kokiomis savybėmis turime papildyti savo tikėjimą?

⁴ Tikėjimas Jehovos pažadais ir dėkingumas už Dievo duotą laisvę turi skatinti mus daryti visa, kas tik įmanoma, kad taptume pavyzdingais krikščionimis. Petras sakė: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe — pažinimą, pažinimu — susivaldymą, susivaldymu — ištvermę, ištverme — maldingumą [„pasišventimą Dievui“, NW], maldingumu — brolybę, o brolybe — meilę“ (2 Petro 1:5-7). Tad Petras išvardina savybes, kurias būtų gerai mums įsiminti. Peržiūrėkime jas atidžiau.

Esminiai tikėjimo elementai

5, 6. Kas yra dorybė ir kaip mes galime ja papildyti savo tikėjimą?

⁵ Petras pasakė, kad dorybė, pažinimas, susivaldymas, ištvermė, pasišventimas Dievui, brolybė ir meilė turi papildyti vienas kitą ir mūsų tikėjimą. Mes turime atkakliai dirbti, kad paverstume šias savybes mūsų tikėjimo esminiais elementais. Pavyzdžiui, tokią savybę, kaip dorybė, neparodome atskirai be tikėjimo. Leksikografas V. E. Vainas nurodo, kad 2 Petro 1:5 „dorybė yra įtraukta kaip būtina savybė tikėjimui parodyti“. Kiekviena kita Petro paminėta savybė taip pat turi būti mūsų tikėjimo sudėtinė dalis.

⁶ Pirma, mes turime papildyti savo tikėjimą dorybe. Būti doriems reiškia daryti tai, kas gera Dievo požiūriu. Graikiškas žodis, čia išverstas reikšme „dorybė“, kituose Biblijos vertimuose vartojamas kaip „gerumas“ (New International Version; The Jerusalem Bible; Today’s English Version). Dorybė skatina mus vengti blogų arba žalingų veiksmų prieš savo artimą (Psalmių 96:10). Ji taip pat ragina drąsiai daryti gera dvasinei, fizinei ir emocinei kitų naudai.

 7. Kodėl turime savo tikėjimą ir dorybę papildyti pažinimu?

⁷ Kodėl Petras skatina papildyti mūsų tikėjimą ir dorybę pažinimu? Todėl kad susidūrus su naujais mūsų tikėjimo išbandymais, mums reikia pažinimo, kad atskirtume gera nuo blogo (Žydams 5:14). Studijuodami Bibliją, įgydami Dievo Žodžio pritaikymo patirtį ir rodydami praktišką išmintį kasdieniniame gyvenime, mes gausiname savo pažinimą. Tai savo ruožtu įgalina mus išlaikyti tikėjimą bei elgtis ir toliau dorai, kai esame išmėginami (Patarlių 2:6-8; Jokūbo 1:5-8).

 8. Kas yra susivaldymas ir kaip jis susijęs su ištverme?

⁸ Kad pasitiktume išbandymus turėdami tikėjimą, mums reikia pažinimą papildyti susivaldymu. Graikiškas žodis, išverstas kaip „susivaldymas“, nurodo sugebėjimą kontroliuoti save. Šis Dievo dvasios vaisius padeda mums parodyti mąstymo, kalbos ir elgesio santūrumą. Atkakliai ugdydami susivaldymą, mes jį papildome ištverme. Graikiškas terminas, išverstas žodžiu „ištvermė“, pažymi vyrišką tvirtumą, o ne liūdną susitaikymą su neišvengiamais sunkumais. Dėl būsimo džiaugsmo Jėzus iškentė kančių stulpą (Žydams 12:2). Dievo duota jėga drauge su ištverme stiprina mūsų tikėjimą ir padeda džiaugtis išmėginimo metu, pasipriešinti gundymui ir išvengti kompromiso esant persekiojimams (Filipiečiams 4:13).

 9. a) Kas yra pasišventimas Dievui? b) Kodėl mes turime pasišventimą Dievui papildyti brolybe? c) Kaip galime brolybę papildyti meile?

⁹ Savo ištvermę mes privalome papildyti pasišventimu Dievui — pagarba, garbinimu ir tarnavimu Jehovai. Mūsų tikėjimas auga priklausomai nuo mūsų pasišventimo Dievui ir matant, kaip Jehova elgiasi su savo tauta. Tačiau kad parodytume dievobaimingumą, mums būtina brolybė. Galiausiai „kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jono 4:20). Mūsų širdis turi skatinti mus parodyti tikrą meilę kitiems Jehovos tarnams ir visada stengtis dėl jų gerovės (Jokūbo 2:14-17). Tačiau kodėl liepiama papildyti mūsų brolybę meile? Petras tikriausiai turėjo omenyje tai, kad mes privalome parodyti meilę visai žmonijai, o ne tik savo broliams. Visų pirma šitą meilę parodome skelbdami gerąją naujieną ir dvasiškai padėdami žmonėms (Mato 24:14; 28:19, 20).

Priešingi rezultatai

10. a) Kaip mes elgsimės, jei savo tikėjimą papildome dorybe, pažinimu, susivaldymu, ištverme, pasišventimu Dievui, brolybe ir meile? b) Kas įvyksta, jei tas, kuris laiko save krikščioniu, neturi šių savybių?

¹⁰ Jei savo tikėjimą papildome dorybe, pažinimu, susivaldymu, ištverme, pasišventimu Dievui, brolybe ir meile, mes mąstysime, kalbėsime ir elgsimės taip, kaip patinka Dievui. Priešingai, jei tas, kuris laiko save krikščioniu, neparodo šių savybių, jis tampa dvasiškai aklas. Jis yra ‘trumparegis’ Dievo šviesai ir užmiršta, kad buvo nuvalytas nuo praeities nuodėmių (2 Petro 1:8-10; 2:20-22). Niekada taip nedarykime ir nepraraskime tikėjimo Dievo pažadais.

11. Ko pridera laukti iš ištikimų pateptųjų?

¹¹ Ištikimi pateptieji krikščionys tiki Jehovos pažadais ir įtemptai dirba, kad įtvirtintų savo pašaukimą ir išrinkimą. Nepaisant jokių suklupimo akmenų jų kelyje, galime tikėtis, kad jie parodys Dievui patinkančias savybes. Ištikimiems pateptiesiems ‛dar plačiau atsivers vartai į amžinąją Jėzaus Kristaus karalystę’ per jų prisikėlimą dvasiniam gyvenimui danguje (2 Petro 1:11).

12. Kaip mes turime suprasti žodžius iš 2 Petro 1:12-15?

¹² Petras suprato, kad greitai mirs, bet jis tikėjosi galiausiai būti prikeltas dangiškajam gyvenimui. Tačiau kol jis gyveno „šitoje padangtėje“ — turėdamas žmogiškąjį kūną, — stengėsi ugdyti bendratikių tikėjimą ir žadinti juos, primindamas, ko reikia Dievo palankumui įgyti. Po Petro mirties jo dvasiniai broliai ir seserys galėjo stiprinti savo tikėjimą prisimindami jo žodžius (2 Petro 1:12-15).

Tikėjimas pranašų žodžiu

13. Kokį Dievas davė tikėjimą sustiprinantį liudijimą apie Kristaus atėjimą?

¹³ Pats Dievas davė tikėjimą sustiprinantį liudijimą apie Jėzaus atėjimo „su didžia galybe ir šlove“ tikrumą (Mato 24:30; 2 Petro 1:16-18). Neturėdami įrodymų, pagoniški šventikai pasakojo melagingas istorijas apie savo dievus, tuo tarpu Petras, Jokūbas ir Jonas buvo akivaizdūs Kristaus didybės liudininkai jo atsimainymo metu (Mato 17:1-5). Jie matė jį pašlovintą ir girdėjo balsą paties Dievo, kuris patvirtino, kad Jėzus — jo mylimasis Sūnus. Tas patvirtinimas ir Kristui tuomet suteikta žėrinti išvaizda reiškė jo apdovanojimą garbe ir didybe. Dėl šito dieviškojo apreiškimo Petras pavadino tą vietą, tikriausiai Hermono kalno viršūnę, „šventuoju kalnu“. (Palygink Išėjimo 3:4, 5.)

14. Kaip Jėzaus atsimainymas turi paveikti mūsų tikėjimą?

¹⁴ Kaip Jėzaus atsimainymas turi paveikti mūsų tikėjimą? Petras pasakė: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Petro 1:19). „Pranašų žodis“ tikriausiai yra ne tik Hebrajų Raštų pranašystės apie Mesiją, bet taip pat Jėzaus pareiškimas, kad jis ateis „su didžia galybe ir šlove“. Kaip žodis tapo „tvirčiausias“ įvykus atsimainymui? Tas įvykis patvirtino pranašų žodį apie garbingą Kristaus, turinčio Karalystės valdžią, atėjimą.

15. Ką reiškia atkreipti dėmesį į pranašų žodį?

¹⁵ Kad sustiprintume savo tikėjimą, mes turime atkreipti dėmesį į pranašų žodį. Šitai reiškia studijuoti tą žodį, nagrinėti jį krikščionių sueigose ir pritaikyti jame esančius patarimus (Jokūbo 1:22-27). Mes turime stengtis, kad jis būtų „žiburys, šviečiantis tamsioje vietoje“ ir apšviečiantis mūsų širdis (Efeziečiams 1:18). Tik tada jis vadovaus mums, kol „aušrinė“, arba „žėrinti aušrinė žvaigždė“, — Jėzus Kristus apsireikš garbėje (Apreiškimas 22:16). Tas apreiškimas atneš sunaikinimą netikintiesiems ir palaimas tiems, kurie parodo tikėjimą (2 Tesalonikiečiams 1:6-10).

16. Kodėl galime tikėti, kad visi pranašiški Dievo Žodžio pažadai išsipildys?

¹⁶ Dievo pranašai nebuvo tik įžvalgūs žmonės, kalbėjusieji išmintingas pranašystes, nes Petras sakė: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1:20, 21). Pavyzdžiui, Dovydas sakė: „Viešpaties Dvasia kalbėjo per mane“ (2 Samuelio 23:1, 2). Ir Paulius rašė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Kadangi Dievo pranašai buvo jo dvasios įkvėpti, mes galime tikėti, kad visi jo Žodžio pažadai išsipildys.

Jie tikėjo Dievo pažadais

17. Koks pažadas buvo Abelio tikėjimo pagrindas?

¹⁷ Jehovos pažadai buvo ‛didelio debesies’ jo ikikrikščioniškųjų liudytojų tikėjimo pagrindas (Žydams 11:1—12:1, NTP). Pavyzdžiui, Abelis tikėjo Dievo pažadu apie „sėklą“, kuri sutraiškys „gyvatei“ galvą. Buvo įrodytas Dievo nuosprendžio Abelio tėvams išsipildymas. Už Edeno ribų Adomas ir jo šeima valgė duoną savo veido prakaite, nes prakeikta žemė želdino erškėčius ir usnis. Turbūt Abelis pastebėjo Ievos geismą savo vyro ir matė, kad Adomas ją valdo. Tikriausiai ji kalbėjo apie savo nėštumo skausmus. O įėjimą į Edeno sodą saugojo cherubinai ir liepsnojantys kalavijo ašmenys (Pradžios 3:14-19, 24). Visa tai buvo Abeliui ‛įrodymas’, kad išlaisvinimas ateis per pažadėtąją Sėklą. Tikėdamas Abelis atnašavo Dievui vertesnę auką negu Kainas (Žydams 11:1, 4).

18, 19. Kaip Abraomas ir Sara parodė tikėjimą?

¹⁸ Patriarchai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas taip pat tikėjo Jehovos pažadais. Abraomas parodė tikėjimą Dievo pažadu, kad visos žemės giminės bus jame palaimintos ir kad jo sėklai bus atiduota žemė (Pradžios 12:1-9; 15:18-21). Jo sūnus Izaokas ir vaikaitis Jokūbas buvo „to paties pažado paveldėtojai“. Tikėdamas Abraomas „apsigyveno pažadėtoje žemėje tarytum svetimoje“ ir laukė „miesto su tvirtais pamatais“ — Dievo dangiškosios Karalystės, kuriai valdant jis bus prikeltas gyvenimui žemėje (Žydams 11:8-10). Ar tu turi tokį pat tikėjimą?

¹⁹ Abraomo žmona Sara, turėdama maždaug 90 metų, jau buvo nebe to amžiaus, kada galima gimdyti vaikus, tačiau ji parodė tikėjimą Dievo pažadu ir gavo galią „pasidaryti nėščia“ ir pagimdyti Izaoką. Tad iš šimtamečio Abraomo, vaisinimosi atžvilgiu „apmirusio“, galiausiai „iškilo palikuonys, gausūs kaip dangaus žvaigždės“ (Žydams 11:11, 12, NTP; Pradžios 17:15-17; 18:11; 21:1-7).

20. Nors patriarchai nematė visiško Dievo pažadų jiems išsipildymo, tačiau ką jie darė?

²⁰ Ištikimi patriarchai mirė nepamatę visiško Dievo pažadų jiems išsipildymo. Tačiau jie ‛iš tolo juos [žadėtus dalykus] regėjo, sveikino ir išpažino, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai’. Kartos praėjo, kol Pažadėtoji žemė tapo Abraomo palikuonių nuosavybe. Bet dievobaimingi patriarchai visą savo gyvenimą parodė tikėjimą Jehovos pažadais. Kadangi jie niekada neprarado tikėjimo, tai greitai bus prikelti gyventi Dievo jiems prirengto „Miesto“ — Mesijiškos Karalystės žemiškose valdose (Žydams 11:13-16). Panašiai ir mes per tikėjimą galime likti ištikimi Jehovai, jei net nematome skubaus visų jo nuostabių pažadų išsipildymo. Mūsų tikėjimas taip pat skatins mus paklusti Dievui taip, kaip tai buvo su Abraomu. Ir taip kaip jis perdavė dvasinį palikimą savo palikuonims, mes irgi galime padėti savo vaikams parodyti tikėjimą vertingais Jehovos pažadais (Žydams 11:17-21).

Tikėjimas yra ypač svarbus krikščionims

21. Ką turi apimti mūsų tikėjimas, kad įtiktume Dievui šiandien?

²¹ Tikėti, žinoma, reiškia daugiau nei būti tikriems dėl Jehovos pažadų išsipildymo. Per visą žmonijos istoriją reikėjo įvairiais būdais parodyti tikėjimą Dievu, kad būtų įgytas jo palankumas. Paulius nurodė, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti [Jehovai] Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6). Kad įtiktume Jehovai šiandien, turime parodyti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir jo išperkamąja auka, kurią Dievas davė per jį (Romiečiams 5:8; Galatams 2:15, 16). Jėzus pats pasakė: „Dievas taip pamilo [žmonijos] pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė“ (Jono 3:16, 36).

22. Koks pažadas išsipildys per Mesijišką Karalystę?

²² Jėzus atlieka labai svarbų vaidmenį, kad išsipildytų Dievo pažadai apie Karalystę, kurios meldžia krikščionys (Izaijo 9:6, 7; Danieliaus 7:13, 14; Mato 6:9, 10). Kaip parodė Petras, atsimainymas patvirtino pranašų žodį apie Jėzaus atėjimą su Karalystės galybe ir šlove. Valdant Mesijiškai Karalystei išsipildys kitas Dievo pažadas, nes Petras rašė: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė“ (2 Petro 3:13). Panaši pranašystė išsipildė, kai esantys Babilono tremtyje žydai 537 metais pr. m. e. grįžo į tėvynę, kur juos valdė vyriausybė, vadovaujama Zorobabelio, o vyriausiuoju kunigu buvo Jozuė (Izaijo 65:17). Bet Petras nurodė būsimą laiką, kai „naujas dangus“ — dangiškoji Mesijiška Karalystė valdys „naują žemę“ — teisingą žmonių bendruomenę, gyvenančią šitoje planetoje. (Palygink Psalmių 95:1.)

23. Kokius klausimus apie dorybę toliau svarstysime?

²³ Būdami ištikimi Jehovos tarnai ir jo mylimojo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, pasekėjai, mes trokštame Dievo žadėto naujojo pasaulio. Mes žinome, kad jis arti, ir tikime, jog visi vertingi Jehovos pažadai išsipildys. Kad elgtumėmės taip, kaip patinka Dievui, mes turime stiprinti savo tikėjimą, papildydami jį dorybe, pažinimu, susivaldymu, ištverme, pasišventimu Dievui, brolybe ir meile.a Gali kilti klausimas: kaip mums parodyti dorybę? Ir kaip mūsų dorybė naudinga mums ir kitiems, ypač mūsų bendrakrikščionims, kurie atsiliepė į Dievo pažadus parodydami tikėjimą?

[Išnaša]

Kaip tu atsakysi?

◻ Kaip galima apibrėžti sąvoką „tikėjimas“?

◻ Kokiomis savybėmis reikia papildyti mūsų tikėjimą, pagal 2 Petro 1:5-7?

◻ Kaip Jėzaus atsimainymas turi paveikti mūsų tikėjimą?

◻ Kokius tikėjimo pavyzdžius parodė Abelis, Abraomas, Sara, ir kiti senovės laikais?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ar žinai, kaip Jėzaus atsimainymas gali paveikti žmogaus tikėjimą?