10 skyrius
Saugok savo krikščionišką viltį
1. Ką padarys taip trokštamas „naujas dangus ir nauja žemė“?
KOKIA nuostabi perspektyva gyvenimui be ligų ir mirties! Tačiau dar nuostabesnė tikrovė, kad tai bus įmanoma pašalinus netobulybę ir nuodėmę. Kokia bus palaima, kad daugiau nereikės kovoti su neteisingais polinkiais, kurie, kaip mes žinome, tik kenkia mums ir kitiems! Tada bus džiaugsmo, kad kiekvienas pasakytas žodis, kiekviena mūsų mintis galvoje ir kiekvienas mūsų veiksmas turės gerą įtaką ir tikrai atspindės mūsų dangiškojo Tėvo asmenybę, bet niekada nesirems egoistiniais paskatinimais. Mes galime būti įsitikinę, kad „naujame danguje ir naujoje žemėje“, kuriuos pažadėjo Dievas, viešpataus teisybė. Taip, tokią viltį verta saugoti (2 Petro 3:13).
2. (a) Ką mes turime daryti, kad krikščioniška viltis mums išsipildytų? (b) Kodėl nereikia stebėtis, kad tarpe krikščionių atsiranda egoistiški žmonės?
2 Kad sulauktume mūsų krikščioniškos vilties išsipildymo, turime ją matyti prieš save ir pagal ją gyventi. Ir tai mes galėsime padaryti tiktai tada, kaip priešinsimės visokiai įtakai, kuri galėtų susilpninti arba sugriauti mūsų ateities viltį. Kaip kada tokia žalinga įtaka gali išeiti iš nesveikos dvasios egoistinės asmenybės, turinčios ryšį su Dievo tautos susirinkimu. Tai neturi mus stebinti, nes ap. Petras rašė: „Bet buvo tautoje (Izraelyje) netikrų pranašų, kaip ir jūsų tarpe (krikščionių) bus mokytojų melagių“ (2 Petro 2:1). Kaip buvo pas izraelitus, taip ir pas krikščionis gali būti griaunanti įtaka, turinti savo pradžią susirinkimo viduje.
„KURIE ĮVES PRAGAIŠTINGAS ATSKALAS“
3, 4. Kokiais žodžiais ap. Petras kalba apie klaidingą ir melagingą mokytojų mokslo platinimą?
3 Apie klaidingų mokytojų poelgius ap. Petras rašė toliau: „Kurie įves pragaištingas atskalas“ (2 Petro 2:1). Ap. čia rašo ne apie asmenybes, kurios turi sunkumų savo supratime arba kurių nuoširdi nuomonė ne kiekvienu atveju sutampa su dauguma (Sulyg. Romiečiams 14:1-6). Jis greičiau turėjo asmenis, sąmoningai sukeliančius pasidalinimą ir darančius skaldančią įtaką.
4 Tokie asmenys retai yra atviri ir dori arba tiesiai kalbantys. Įvesdami savo nebiblinę nuomonę jie tai daro slapta. Graikiškas išsireiškimas „įves nepastebimai“ (N. P.), vartojamas ap. Petro, tiesioginiai reiškia „įvesti tarp darbo“, tai jų metodas. Kartu su protingu Biblijos mokymu jie palaipsniui įveda ir rafinuoja savo padalijančią arba skaldančią nuomonę. Visų pirma jie daro įtaką į savo klausytojų protą. Pradžioje kai kurioms akivaizdžioms tiesoms arba ilga argumentacija, o paskui dažnai jiems pavyksta priimti kokį nors principą, kuris gali vesti tik į suklaidinimą. Jie galbūt čia panaudoja Bibliją, bet tikrovėje nemoko jos. Jie panaudoja tiktai, kas jiems tinka ir iškraipo viską savo naudai, kad įrodytų, jog nori mokinti tiesos. Reiškia, jie sukelia vaizdą, lyg tai būtų tiesa, nors Biblijos pagrindo nėra.
5. Kokiu būdu aiškiai parodoma, kaip šėtonas apgavo Ievą klaidingo mokytojo veiksmais?
5 Tokį procesą galima aiškiai parodyti, kaip šėtonas apgavo Ievą per žaltį. Pradžioje buvo iškeltas lyg ir nekaltas klausimas: „Ar tikrai pasakė Dievas, nevalgykite nuo jokio medžio rojuje?“ (Pradžios 3:1). Tuo klausimu buvo iškraipyta tiesa. Jis darė užuominą, kad Aukščiausias netinkamai apriboja žmones, nuslėpdamas kažką, į ką jie turi teisę. Žalčio žodžiai galbūt padarė įtaką Ievai, kad ji paklausė savęs kodėl, tiesą sakant, jai nevalgyti nuo „medžio pažinimo gero ir blogo“? Tokiu būdu šėtonas ją pažadino gauti atsakymą. Tai buvo taiklus atsakymas: „Ne, nemirsite, bet žino Dievas, kad tą dieną, kurią paragausite jo, atsivers jūsų akys ir būsite kaip dievai, žinantys gera ir pikta“ (Pradžios 3:4, 5).
6. (a) Kokie faktai paruošė Ievą patikėti tuo suklaidinimu? (b) Kaip buvo įkurta sekta remiantis šėtono melu?
6 Kadangi Ievos protas tuo melagingu atsakymu buvo paruoštas tokiu rafinuotu išmiklintu būdu, jis jos nešokiravo. Tas faktas, kad „žaltys buvo gudresnis už visus gyvūnus, atrodė, kad atmetė galimybę, kad toksai sutvėrimas gali duoti iškreiptą paaiškinimą (Pradžios 3:1). Be to, medis atrodė malonus ir vaisiai skanūs. Ievą apgavo visiškai, kaip ji paragavo uždrausto vaisiaus, taip pat prikalbėjo ir Adomą prisijungti prie jos maištauti prieš Dievą (Pradžios 3:6). Taip pasisekė šėtonui per neteisingus žalčio žodžius atitolinti pirmus žmones nuo jų dangiško Tėvo. Tuom buvo pagrįsta atpuolusi sekta, susidedanti iš dviejų asmenybių.
7. (a) Kodėl mes galime pasakyti, kad asmenys, sukeliantys pasidalijimą susirinkime, atmeta Kristų? (b) Kokiu būdu jie užsitraukia patys ant savęs greitą žuvimą?
7 Panašiai tam tikri asmenys, galbūt, sėja susirinkime padalijančią dvasią, sektantišką lenktyniavimo dvasią. Kadangi tokia atskalūniška grupė yra galimame suklydime ir sąmoningai bando sukelti nesutarimus, ji savo požiūriu klaidingai vaizduoja Dievo Sūnų, kuris savo krauju išpirko krikščionių susirinkimą. Todėl Petras sako, kad tie klaidingi mokytojai išsigina juos išpirkusio Viešpaties, taip pagreitindami savo žuvimą. Taip, jeigu kas vieną kartą nebenori laikytis tiesos, išsigina Kristaus Jo kaipo galvos ir leidžia į kelią, kuris turi griaunančią įtaką, kaip moraliniu, taip ir dvasiniu atžvilgiu. Toks darbas gali turėti tik vieną baigtį: sunaikinimą. Kaip ateis laikas nuosprendžio paskelbimui, jau nebus delsimui. Jehova greitai suteiks jėgą teisingumui. Kadangi tie asmenys savo noru priėmė klaidingą mokymą, jie užsitarnavo ant savęs „greitą žuvimą“ (2 Petro 2:1).
8. Kaip tariamų krikščionių „ištvirkimas“ gali atsiliepti asmenims iš susirinkimo asmenų ir už ribų?
8 Deja, tokie asmenys išniekina gerą ištikimą Dievo tarnų reputaciją, nes tvirtina esą krikščionys, o tuo tarpu yra kalti palaidu gyvenimu. Daugelis stebinčių tam tikrų asmenų elgesį laikančių save krikščionimis, pradeda šmeižti arba užgauliai kalbėti apie visus, kas vadinasi krikščionimis. Tai turėjo galvoje Petras, kaip rašė: „Daugelis seks jų ištvirkimu ir tiesos keliui bus dėl jų piktžodžiaujama“ (2 Petro 2:2).
SAUGOKIS BŪTI SUGAUTAS PRAMANYTAIS ŽODŽIAIS
9. (a) Kas duoda dingstį ištvirkusiems vyrams surinkti apie save šalininkus? (b) Kas įvyks su tokiais vyrais ir su tais, kas jų apgaunami?
9 Kas duoda dingstį tokiems ištvirkusiems vyrams surinkti apie save šalininkus? Į tai atsako ap. Petras: „Ir iš godumo jie pelnysis iš jūsų pramanytais žodžiais“ (2 Petro 2:3). Tokie asmenys bando pasiekti materialinę naudą arba nori turėti valdžią, autoritetą ir garbę, kurią įsigijo kaip mokytojai „pramanytais žodžiais“. Kas reiškia apgaulingais paaiškinimais, surištais su įsitikinančiais argumentais, jie mėgina panaudoti kitus, kad juos eksploatuotų. Kadangi jų mokymai klaidingi, jiems ateis žuvimas. Ap. Petras rašo toliau:
„Bet jau seniai jų pasmerkimas neužtrunka ir jų žuvimas nesnaudžia. Juk Dievas nepasigailėjo nusidėjėlių angelų, bet surišo gelmės grandinėmis ir nustūmė į pragarą kankinti, kad būtų laikomi teismui. Jis nepasigailėjo ir senojo pasaulio, bet tik teisybės skelbėją Nojų išlaikė patį aštuntą, leidęs tvaną ant bedievių pasaulio; taip pat pelenais pavertė Sodomos ir Gomoros miestus ir nubaudė išgriovimu, kad būtų pavyzdys tiems, kurie elgsis bedieviškai; išgelbėjo gi teisųjį Lotą, didžiai vargintą nelabųjų žmonių neteisybe ir darkiu pasielgimu, nes matydamas ir girdėdamas jis pasiliko teisus, nors gyveno pas tuos, kurie diena į dieną kankino teisią sielą neteisiais darbais. Viešpats moka išlaisvinti maldinguosius iš ištyrimo, o neteisinguosius laikyti teismo dienai kankinti, ypač tuos, kurie eina paskui kūną nešvariu pageidimu ir niekina vyriausybę. Drąsūs, sau įtinką, jie nebijo įvesti atskalos piktžodžiaudami“ (2 Petro 3:10).
10. (a) Kada Dievas kalbėjo pirmą kartą apie savo nuosprendį „gyvatės sėklai“? (b) Kodėl jo išsipildymas nesnaudžia?
10 Teismas, seniai paskirtas Dievo visiems, kas priklausys „gyvatės sėklai“, bus neišvengiamai įvykdytas (Pradžios 3:15; Jono 8:44; Judo 14, 15). Nors teismo nuosprendis jau prieš šešis tūkstančius metų buvo paskelbtas ir ne kartą pakartotas, jis „nesivėlina“, lyg tai niekada neįvyktų. Sunaikinimas ateis būtinai, jis „nesnaudžia“. Jis dar labai gyvas Dievo ketinime.
11. (a) Kas įvyko su nepaklusniais angelais ir kas stovi prieš juos? (b) Kieno įrodymu yra angelų nubaudimas, bedievių sunaikinimas tvanu ir Sodomos su Gomora sunaikinimas?
11 Kaip primena Petras, net angelai, kažkada gyvenę pas Dievą, bet vėliau tapę neištikimais, nebuvo pasigailėti, jie buvo nustumti į bedugnę, kas reiškia pačią žemiausią pakopą. Atskirti nuo dieviško apšvietimo, nuo savo pirmutinės vietos danguje ir apriboti savo veikloje nepaklusnūs angelai yra tokioje padėtyje, lyg „bedugnėje“, kur laukia teismo įvykdymo per Jėzų Kristų (Sulyg. Apreiškimo 20:1-3; 7:10). Panašiai Dievas Jehova sunaikino tuometinį pasaulį tuo metu per tvaną. Ir Loto dienose sunaikino seksualiai ištvirkusius-išsigimusius Sodomos ir Gomoros gyventojus. Tik teisingi žmonės, kaip Nojus ir jo šeima ir kaip Lotas, gali tikėtis išvengti Dievo teismo ir būti išlaisvinti iš išbandymų, kuriuos atneša gyvenimas tarp neteisingų žmonių. Tačiau tvirtinimas būti krikščionimi neišgelbės nei vieno, kas siekia išniekinti kito kūną nedorovingu keliu.
SAUGOKIS ASMENYBIŲ, NIEKINANČIŲ AUTORITETĄ
12, 13. Kaip yra nusistatę sugadinti žmonės pagal 2 Petro 2:10, 11 dėl autoriteto?
12 Dažnai sugadintų asmenų blogus paskatinimus galima pažinti iš jo požiūrio į autoritetus. Jie „niekina vyriausybę“ nepripažindami jokio autoriteto. Apaštalas savo aprašymą tęsia: „Drąsūs, sau įtinką, jie nebijo piktžodžiauti prieš aukštai stovinčius, tuo tarpu, kad angelai, didesni stiprybe ir galia, neištaria vieni prieš kitus prakeikiančio pasmerkimo“ (2 Petro 2:10, 11).
13 Todėl mes turime saugotis drąsių, savimi pasitikinčių asmenų, negerbiančių aukštesniųjų. Ištikimi vyrai, turintys atsakomybę krikščioniškame susirinkime, negalvos, kad jie yra aukštesni ir geresni, negu jų tikėjimo broliai, bet elgsis su ramumu kaip tarnai (Mato 23:8; 1 Tesalonikiečiams 2:5-12). Jų tarnybinė užduotis yra „garbinga“, nes jie šventos dvasios paskirti prižiūrėtojais arba kaimenės „ganytojais“ (Apaštalų darbų 20:28; Sulyg. Romiečiams 11:13). Jie taip pat atstovauja Kristų, garbės Viešpatį, ir Dievą Jehovą, Didįjį Ganytoją (1 Petro 2:25; 5:4). Todėl Šventas Raštas skatina paklusti tiems, kas priima ant savęs vadovavimą (Hebrajams 13:17). Nors tokie vyrai padaro klaidų, kaip jų padarė ir Petras, tai neduoda apie juos kalbėti užgauliu būdu (Sulyg. Galatams 2:11-14; 3 Jono 9, 10). Sunkiai dirbantys „ganytojai“ užsitarnauja pagarbos susirinkime. Bet asmenys, turintys blogą įtaką kitiems, nebijo piktžodžiauti krikščioniškiems vyresniesiems. Jeigu kas keikia arba bara savo brolį, Dievas Jehova ir Jo Sūnus žiūri taip, tartum jie elgtųsi taip su jais.
14. Kiek ištikimi angelai parodo visai kitą kryptį negu klaidingi mokytojai?
14 Tačiau koks skirtumas tarp egoistinių mokytojų klaidingų ir ištikimų angelų! Angelai uoliai stoja už teisingumą. Tačiau net tada, kaip jie turi reikalą su priešininkais, jie nenaudoja grubių, įžeidžiančių žodžių. Pavyzdžiui arkangelas Mykolas, kalbėdamas su velniu ginče dėl Mozės kūno, neišdrįso ištarti priekaištingo teismo žodžių, bet pasakė: „Viešpats tave tesudraudžia“ (Tegul bara tave Jehova, N. P.) (Judo 9). Iš to galime daryti išvadą, kad ir kiti ištikimi angelai niekada kitiems nepriekaištaus ir jų nebars, bet ramiai ir dalykiškai, jeigu ir pabrėžtinai išdėstys faktus. Jie gerbia savo Sutvėrėją ir pripažįsta, kad barningi pokalbiai prieštarauja Jo šventumui ir tyrumui.
15. Kokios rūšies asmenų mes turime saugotis pagal Petro patarimą?
15 Mes turime saugotis asmenų, piktai žeminančių kitus, o paskui save iškeliančius į pirmą planą. Mes nuolat turime žinoti, kad tokie asmenys bus nuteisti už savo veiksmus, jie neišvengs bausmės. Tai padės mums būti atsargiems, kad neklausytume asmenų, kurie tartum suinteresuoti kitais, bet tikrovėje ieško savo naudos. Apie tokių egoistinių vyrų galą rašo ap. Petras:
„Jie kaip neprotingi galvijai, prigimtimi paskirti saugoti ir nugalabyti, piktžodžiaudami tam, ko nežino, pražus savo sugedimu ir taip jie atsiima savo neteisybės užmokestį“ (2 Petro 12, 13).
16. Kiek sugadinti žmonės yra kaip galvijai?
16 Žmonės, kuriems viešpatauja piktos aistros, elgiasi kaip „neprotingi galvijai“. O apie gyvulius Jehova kalbėjo: „Visa, kas kruta ir gyvena, tebus jums valgis“ (Pradžios 9:3). Kad piktžodžiaujantys žmonės panašūs į neprotingus gyvulius-galvijus, išreiškiama tuom, kad jie gerai nesulaiko savęs funkcionuojančia sąžine ir taip parodo, kad nevertina Dievo veiksmų ir Jo veiklos. Nesugebėdami vertingai spręsti apie vertingus dvasinius dalykus, jie vadina juos nieko nereiškiančiais. Jų klaidingas manymas bus jų sunaikinimu. Jie laikosi tos melagingos nuomonės savo naudai ir neabejotinai pajus savo neteisingų veiksmų blogas pasekmes. Tačiau mes norime laikytis savo vilties ir neiti į pražūtį, kaip jie.
SAUGOKIS ASMENYBIŲ, KURIOS IEŠKO EGOISTINIŲ PRAMOGŲ IR ASMENINĖS NAUDOS
17. Kokie tolesni požymiai charakterizuoja tokius sugadintus žmones, pagal 2 Petro 2:13-15?
17 Be kitų blogų charakterio bruožų beširdžiai žmonės turi karštą norą pramogoms, kad prasiblaškytų. Ap Petras rašo:
„Jie randa sau pasimėgimo dienos gėriuose; jie yra purvai ir susitepimas; jie nardosi gėriuos, lėbaudami savo pokyliuose drauge su jumis. Jų akys pilnos svetimoteriavimo ir nesiliaujančios nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas: jų širdis išlavinta godumu; jie — prakeikimo vaikai. Palikę teisųjį kelią, jie paklydo“ (2 Petro 2:13-15).
18. Kokiu būdu beširdžiai žmonės panašūs neištikimiems izraelitams, aprašytiems Izaijo 5:11, 12?
18 Tokie asmenys galbūt dienos metu dalyvauja pokyliuose, nesaikingai valgydami ir gerdami. Vietoje to, kad padarytų ką nors mokydami kitus, jie elgiasi kaip izraelitai, kurie gyveno tiktai dėl pramogų. Jų šventėse gausiai liedavosi vynas. Tuo metu, kai diena baigdavosi ir prasidėdavo naktis, puotavimas tapdavo garsesnis ir palaidesnis ir visa tai lydėdavo aistringa muzika. Pranašas Izaijas rašo apie tokias asmenybes:
„Bėda tiems, kurie anksti rytą keliasi, kad girtautų ir iki vėlyvo vakaro kaitina save vynu. Ir citra, guslės, tinponas ir birbynė, vynas jų puotose, o į Dievo darbus jie nežiūri, ir apie Jo rankų darbus jie negalvoja“ (Izaijo 5:11, 12).
Tie ieškantys pasilinksminimų elgėsi taip, tartum nebūtų įrodymų dėl nuostabių Dievo darbų. Jie neparodė susilaikymo, nes ignoravo bet kokią atsakomybę prieš Dievą Jehovą ir todėl negalėjo išvengti Jo teismo.
19. Kas parodo, kad kaip kurie susirinkimo asmenys mėgsta pasilinksminimus?
19 Mus neturi stebinti, jeigu kažkas atsitinka su asmenimis, kurie šiandien tvirtina esą Dievo tarnai. Vestuvių puotos ir sukaktys gali taip išsigimti, kad pradės išsiskirti savo aistringa muzika ir laukiniais šokiais. Tokiose šventėse alkoholiniai gėrimai gali būti, baigsis tik anksti rytą. Kai kuriose šalyse priežastimi tokioms šventėms ir susitikimams gali būti naujagimiui duodamas vardas, naujo namo pardavimas, laidotuvės ir pastato atidarymas, kuris skirtas garbinimui. Gali atsitikti, kad dalyvaujantieji elgsis labai nemandagiai ir trukdys pasaulietiškus kaimynus, todėl jie bus priversti paprašyti ramybės. Netgi šalyse, kur žmonės žinomi kaip susilaikantys, per daug geriama tarpe gerų draugų, todėl kiti nepagarbiai kalba apie „geros žinios tiesą“. Tikri krikščionys turi saugotis tokių nesaikingumų (1 Petro 4:3).
20. (a) Kokią įtaką turi asmenys nesaikingi? (b) Kaip gali net nekalta pramoga pasidaryti išgertuvėmis?
20 Kaip sako ap. Petras , asmenys, kurie taip laikosi, yra dėmė ir gėda (N. P.) krikščionių susirinkime. Jie kenkia kitų Dievo tarnų garbei. Jie kaip dėmė švarioje suknelėje arba kaip pastebimas defektas gražiame veide. Kadangi kaip kurie asmenys numato padaryti viską, kad patenkintų savo aistrą pasilinksminimams, jie prisideda prie to, kad normalus, geras, draugiškas susitikimas išsigimsta. Jie bando paveikti dalyvauti kitus laukinių šokiuose ir gerti daug alkoholio, o paskui tvirtina, kad tai buvo normalus išsikrovimas. Čia dar gali pasirodyti „akys, pilnos svetimoteriavimo“. Tokie kompanijoje vyrai gali pradėti žiūrėti su nedorovingu interesu dalyvaujančias nedorovingas moteris. Netyros aistros gali taip sustiprėti, kad ir vedę vyrai pradeda nusidėti savo akimis (Sulyg. Mato 5:28; Morkaus 9:47). Moterys, kurios yra netvirtos krikščioniškuose principuose ir todėl yra „svyruojančios sielos“, gali lengvai tapti tokių sugadintų vyrų aukomis (Sulyg. 2 Timotiejui 3:6, 7).
21. Kodėl asmenys, kurie įtraukia kitus į palaidą gyvenimą, yra tikrai pavojingi?
21 Tokie vyrai tikras pavojus, nes jie labai apsukrūs suvilioti silpnesnius. Ap. Petras sako apie juos: „kad jų širdis išlavinta godumu“. Visas jų gyvenimo tikslas patenkinti savo godumo aistras ir jie tampa ekspertais, siekdami savo tikslų. Mokinys Judas taip pat kalbėjo apie tokius asmenis, „kurie mūsų Dievo malonę paverčia ištvirkimu iš išsigina mūsų vienatinio valdovo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“. Jis parodo, kad „jie kalba puikius žodžius dėl pelno“ ir, kad tokie asmenys, iššaukiantys pasidalinimą, „yra kūno žmonės (aminaliniai, N. P.), neturį dvasios“ (Judo 4, 16, 19). Kai tokiems asmenims pavyksta meilikaujančiais žodžiais arba apgaulingu būdu parodyti įtaką susirinkimui arba pasiekti garbės, jie sudaro didelį pavojų. Jie teisėtai patenka po Dievo prakeikimu ir nusipelno sunaikinimo, kaip ir rašo ap. Petras. Kas galioja dabartiniams darantiems tokią skaldančią įtaką, galioja taip pat ir moterims, kurios taip elgiasi (Sulyg. Apreiškimo 2:20-23).
22, 23. Kokiu būdu galima sulyginti su Balamu asmenis, kurie žudo kitus?
22 Ap. Petras tokius sugadintus asmenis sulygina taip pat su Balamu, kad jis rašo:
„Palikę teisųjį kelią, jie paklydo eidami keliu Baroso sūnaus Balamo, kuris mėgo neteisybės užmokestį, bet buvo nubaustas už savo beprotystę; pajungiamas nebylus gyvulys, prabildamas žmogaus balsu, sulaikė pranašo neišmintį“ (2 Petro 2:15, 16).
Šitas būrėjas labai gerai žinojo, kad prakeikti izraelitus prieštaravo Aukščiausiojo Suvereno valiai. Iš išorės jis apsimetė, kad darys taip, kaip jam liepia Dievas Jehova kalbėti, bet viduje jis turėjo viltį prakeikti Izraelį. Jis panoro apdovanojimo, kurį pasaulis jam pasiūlė, Moabitų karalius Balakas. Tačiau Visagalis jį mokė per jo nuosavą asilę. Stebuklingai veikė Aukščiausias, kad neprotingas nešulinis gyvulys prakalbo suprantamai (Skaičių 22:1-35). Tai buvo nesunku Dievui, kuris gali parodyti, kad asmenys šauktų (Luko 19:40). Dėl neprotingo Balako godumo Dievas Jehova teisėtai pasinaudojo neįprasta priemone dėl pamokinimo. Kada Balamas bandė priešintis Dievo valiai Izraelio atžvilgiu, jis veikė kaip pamišęs. Kokį laiką jam sutrukdė pamokinimas, duotas norimo gyvulio, tęsti savo, nes jis turėjo pripažinti, kad nepasiekė prakeikti Izraelio (Skaičių 23:1-24:9).
23 Nežiūrint į tai Balaamas buvo numatęs gauti apdovanojimą. Pagaliau jis sugalvojo planą, kaip privertė izraelitus , kad jie patys užsitarnautų ant savęs prakeikimą nuo Dievo. Jis paaiškino Balakui, kad galėtų pasinaudoti Moabitų ir Medenitų moterimis ir sugundytų izraelitų vyrus garbinti stabus ir paleistuvauti (Skaičių 31:16; Apreiškimo 2:14). Tas niekšiškas planas turėjo pasisekimą ir privedė prie mirties 24000 izraelitų (Skaičių 25:1-9).
24. Ką parodo mums Balamo pavyzdys egoistinių asmenų atžvilgiu?
24 Atvejis su Balamu vaizdžiai parodo veiksmus asmenų, nustojusių elgtis teisingai dėl asmeninės naudos. Net stebuklas negalėtų sulaikyti jų patenkinti savo godumą. Todėl mes turime vengti glaudaus bendravimo su žmonėmis, kurie kelia nerimą mūsų sąžinei savo kalbomis ir savo elgesiu. Egoistiški žmonės paprastai neturi sąžinės graužimo darydami žalą kitiems siekiant nuosavų tikslų.
25. Kas pabrėžiama žodžiais iš 2 Petro 2:17?
25 Petras tęsia tokių piktų žmonių aprašymo žodžius: „Jie — šaltiniai be vandens ir vėjų nešiojami debesys, sutemų tamsybė jiems laikoma“ (2 Petro 2:17). Iš glaudaus bendravimo su tokiais žmonėmis nėra nei mažiausios naudos. Jie kaip šaltiniai arba šuliniai, kurių ieško pavargęs keleivis, ištroškęs gerti, bet nusivilia pamatęs, kad nėra vandens. Jie taip pat panašūs į retus rūko debesis, į kuriuos žiūri su viltimi, kad duos lietaus augantiems pasėliams, bet stiprus vėjas greitai išgainioja juos. Iš melagingų mokytojų negalima laukti nei šviesos, nei apšvietimo. Juos pačius pasieks paskirtas teismas, kuris palaikys juos „amžinų sutemų tamsybei“.
„SAUGOKIS IŠPŪSTŲ TUŠČIŲ ŽODŽIŲ
26. Kokiais žodžiais aprašo ap. Petras, kaip sugadinti žmonės siekia savo tikslo?
26 Pavojingi susirinkimo elementai turi pavojingą išorinę išvaizdą, todėl mes turime saugotis jų. Ypatingai tie turi būti atsargūs, kas dar nėra tvirtas krikščioniškoje tiesoje ir veiksmuose. Tokių egoistiškų vyrų metodai gali būti labai įspūdingi. Bet vargas tam, kas duodasi jų apgaunamas įtikinėjimo jėga. Ap. Petras rašo:
„Nes jie, kalbėdami puikius tuštybės pilnus dalykus, vilioja kūno geidulius ir ištvirkimu tuos, kurie buvo truputį atsitraukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai, nes kas yra ko nugalėtojas, to jis ir vergas“ (2 Petro 2:18, 19).
27. Kas charakterizuoja žodžiuose ir kalboje apie asmenis, darančius skaldančią įtaką?
27 Asmenys, įtikinėjantys kitus kokiu nors suklaidinimu arba pasielgti priešingai savo švariai sąžinei, labai dažnai kalba su didele įtikinančia jėga. Jie labai aukštos apie save nuomonės, savo žodžiams ir savo pasakojimams duoda didelę vertę (Sulyg. 2 Korintiečiams 10:10, 12; 11: 3-6, 12, 13). Vietoj to, kad ramioje dvasioje pateiktų biblinį pagrindą, jie galbūt juokiasi ir veda įspūdingas išpūstas kalbas, tuo pagyrūniškumu pridengdami savo silpnus argumentus (Sulyg. Priešingu atveju 2 Korintiečiams 4:2). Ištyrus jų įspūdingus žodžius Švento Rašto šviesoje, nustatysime, kad tai tik tušti, niekam nereikalingi žodžiai.
28. Į ką daro įtaką tokie ištvirkę elementai pirmoje eilėje susirinkime?
28 Deja, asmenys, dar neįsitvirtinę Dievo Žodyje, gali nepastebėti pavojaus. Jų sugebėjimas suvokti dar neišlavintas „atskirti gera ir pikta“ (Hebrajams 5:14). Kadangi jie galbūt tik neseniai paliko gėdingus įpročius, praktikuojamus pasaulio, jie gali dar jais žavėtis.
29. Kokia yra Biblijos nuomonė pasilinksminimų ir išsikrovimo atveju, ir kada reikia būti atsargiems?
29 Pasilinksminimų ir išsikrovimo dalykuose taip pat reikia laikytis pusiausvyros. Biblija iš Dievo tarnų nereikalauja, kad jie gyventų asketiškai ir savęs išsižadėjimų nelaikytų dorybe savaime, bet tik tuo atveju, kaip jis parodomas su geru tikslu (Sulyg. Mokytojo 2:24; 3:1, 4, 13; 8:15; 1 Korintiečiams 13:3; Kolosiečiams 2:20-23). Bet tai nėra pagrindas pulti į kitą kraštutinumą, pasiduoti savo puolusiam kūnui, o krikščionišką laisvę panaudoti kaip priedangą blogiui (Galatams 5:13, 14; 1 Petro 2:16). Toksai veiksmų būdas nesuderinamas su įstatymu Dievui mylėti Dievą ir artimą kaip pats save patį „karališkas įstatymas“, kuriam paklūstame (Jokūbo 2:8, 12). Asmenys, tvirtinantys kažką kita ir besišaipantys iš tų, kurie nesutinka su jų ištvirkimu, įrodo, kad juos yra pavergę egoistiniai polinkiai.
30. Kas gali įvykti susirinkimo viduje dėl ištvirkusios įtakos?
30 Todėl mes turime būti protingi ir vengti abiejų kraštutinumų, negalime neigti, kad mes esame pavojuje būti sugundyti ieškoti nerūpestingų pramogų. Nepastebėdami mes galime būti įsukti į verpetą, lankydami kampanijas, kurios su laiku išsigimsta į palaidas šokių ir gėrimų šventes arba žiūrėdami filmus ir kitus vaidinimus, kur garbinamas amoralumas ir sadizmas. Būtų neprotinga tvirtinti, kad tokia žalinga įtaka nepavojinga. Ji neabejotinai silpnina krikščionišką sąžinę ir gadina charakterį. Asmenys, kurie šitą neigia, dažnai tampa girtuoklystės arba seksualinių iškrypimų aukomis (Patarlių 13:20).
31, 32. Ką darys kaip kurie susirinkimo nariai iki pat „teismo dienos“ ir su kokiu rezultatu?
31 Ap. Petras tiksliai aprašo, kas atsitiks tarp Dievo tarnų, kol ateis neteisiesiems „teismo diena nubaudimui“ (2 Petro 2:9). Visada yra asmenų, kurie bando išplėsti krikščioniškos laisvės ribas ir patenkinti savo norus jausminėmis pramogomis. Jie nepasiruošę laikytis biblinio principo: „Taigi marinkite savo sąnarius, kurie yra žemiški, paleistuvystę, susitepimą, gašlumą, piktą pageidimą ir godulystę, kuri yra stabmeldystė“ (Kolosiečiams 3:5). Vietoje to jie tyčia ieško tokių pasilinksminimų, kurie sukelia pas juos tas žalingas aistras. Ir kada kitus įtraukia į tai, jie galbūt argumentuoja: „Jeigu mūsų sąžinė prileido tai, tada nėra ko kritikuoti“. Jie nepripažįsta, kad sutepta sąžinė nėra tikras vadovas. Tie asmenys paklūsta savo aistroms ir todėl yra jų vergai. „Laisvė“, kurią jie siūlo kitiems, yra apgaulė.
32 Galas tų, kas grįžta prie nuodėmingo gyvenimo, bus sunaikinimas. Ap. Petras rašo:
„Nes jei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimu atsitraukę nuo pasaulio susitepimų, jie vėl į juos įsipainiodami esti nugalimi, tai paskesni dalykai darosi jiems piktesni už pirmuosius. Nes geriau jiems buvo nepažinti teisybės kelio, kaip pažinus trauktis atgal nuo to švento įstatymo, kuris yra jiems paduotas. Nes jiems atsitiko tai, kaip sako tikra patarlė: Šuo grįžta prie savo vėmalo ir nutrinkta kiaulė vėl voliojasi dumble“ (2 Petro 2:20-22).
33. (a) Kokį pasikeitimą imasi žmogus, kada pažįsta tiesą? (b) Kodėl tai labai svarbus dalykas, kaip žmogus grįžta į pasaulio kelią?
33 Kodėl Ap. Petras galėjo taip pasakyti? Jeigu kas įsigijo tikslų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimą, jis pripažins būtinumą imtis pakeitimų savyje. Jis nustos girtuokliauti, gyventi amoraliai, dalyvauti azartiniuose lošimuose arba kituose įpročiuose. Sutvarkęs savo gyvenimą jis nukreips į tą linkmę, ko laukiama iš Jėzaus Kristaus mokinio. Taip jis išvengs „pasaulio susitepimų“, papročių, nepatinkančių Dievui. Tačiau jeigu jis vėl įsipainios į gėdingus papročius, jis sąmoningai atmes tai, apie ką žino, kas teisinga. Jėzaus Kristaus pažinimas ir pagal Bibliją apmokinta jo sąžinė anksčiau sudarė kliūtį neteisingam elgesiui. Jeigu jis dabar neatkreips dėmesį į tą kliūtį, gali atsitikti, kad jis elgsis dar blogiau, negu tuo metu, kaip tapo Kristaus mokiniu. Jis galbūt nueis dar toliau negu žmonės, kurie iš viso nepažino tiesos kelio. Priežastis ta, kad jo sąžinė sutepta arba net įspauduota, kaip sugedęs audinys (Sulyg. 1 Timotiejui 4:2). Jeigu jis nebūtų pažinęs teisingo kelio, jo blogas gyvenimas nepadarytų tokios gėdos Kristaus vardui; jo nuodėmė nebūtų tokia sunki ir teismas ne toks griežtas (Sulyg. Luko 12:45-48; 1 Timotiejui 1:12, 13, 16).
34, 35. (a) Ko galime pasimokyti iš patarlės apie nešvarų šunį ir apie kiaulę? (b) Apie ką mus turi įspėti ta patarlė?
34 Kaip išeina iš cituoto Petro laiško, kas vėl grįžta į nuodėmingą gyvenimą, praleidžia galimybę daryti pažangą krikščioniškame gyvenime (2 Petro 1:2-11). Kaip kurie galbūt išoriniai palieka savo blogus įpročius, bet, kad neapkęstų jų, to nėra. Jie tikrumoje nenori palikti šio pasaulio purvo. Visa tai dar juos vilioja ir gali paskatinti grįžti. Vidiniai jie galbūt dar nori išsivolioti moralinio išsigimimo purve. Kiti, galbūt, negilina pagarbos savo krikščioniškame moksle, ir pagaliau juos vėl ima vilioti tai, ką siūlo pasaulis. Kaip liūdna, kaip žmogus grįžta į tą stovį, kurio kažkada neapkentė!
35 Ta inspiruota patarlė yra perspėjimu visiems, priklausantiems krikščionybei. Jeigu nesaugosime savo širdį moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu ir nejausime neapykantos pasaulio purvui, tuomet yra didelis pavojus, kad žūsime dvasiniai. Krikščionys negali atsitraukti besipriešindami pasaulio gundymams. Mes turime nuslopinti savo žalingas aistras, mes neturime prileisti, kad jos paimtų viršų ir neturime skatinti jų nuolankiai žiūrėti į siūlomus pasaulio dalykus (1 Korintiečiams 10:12; Kolosiečiams 3:5).
BUDĖK!
36. Ką turime daryti, kad įtiktume Viešpačiui, išskyrus tai, kad pasiliekame švarūs moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu?
36 Tačiau mes turime būti švarūs ne tik moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu, bet turime būti veiklūs mūsų Viešpaties tarnyboje, padėdami kitiems dvasinėje ir materialinėje padėtyje, visas mūsų gyvenimas turi parodyti, kad dvasiniai „budime“ ir esame veiklūs. Kaip tai svarbu ap. Petras pabrėžia sekančiais žodžiais:
„Štai aš rašau jums, mylimiausieji, antrą laišką. Abejuose stengiuosi sužadinti gerus jūsų veiksmus, kad atsimintumėte anksčiau pasakytus šventųjų pranašų žodžius ir jūsų apaštalų paduotuosius Viešpaties ir išganytojo įsakymus. Tai visų pirma žinokite, kad paskutinėse dienose ateis išjuokėjų su apgavimu, kurie elgiasi klausydami savo pageidimų ir sako: Kur yra pažadas ar Jo atėjimas? Nes nuo to meto, kaip tėvai mirė, visa taip pat pasilieka, kaip nuo sutvėrimo pradžios“ (2 Petro 3:1-4).
37. (a) Kodėl turi būti skatinami mūsų geri jausmai? (b) Į kokį žymų įvykį nurodė pranašai?
37 Tai žinoma, mums šiandieną į naudą. Kaip „yra sužadinami geri jausmai“, kadangi aiškiai suprantame, ką turime daryti Dievo palankumui pasieti (Sulyg. 2 Petro 1:12-15). „Šventieji pranašai“, pradedant Eniku, perspėdavo prieš bausmės dieną. Judo laiške 14, 15 skaitoma: „Štai viešpats atėjo su savo šventaisiais tūkstančiais (angelų) teismo daryti visiems ir visų bedievių nubausti dėl visų jų bedievystės darbų, kuriuos jie bedieviškai darė, ir dėl visų jų kietų žodžių, kuriuos bedieviai nusidėjėliai kalbėjo prieš Dievą“. Šimtmečius vėliau žydų pranašai Izaijas, Danielius, Jonelis, Abakukas, Sofanijas, Agėjus, Zacharijas ir Malakijas buvo pažadinti išsakyti panašias pranašystes (Izaijo 66:15, 16; Danieliaus 7:9-22; Joelio 3:9-17; Habakuko 3:16-18; Sofonijo 1:14-18; Agėjo 2:21, 22; Zacharijo 14:6-9; Malachijo 4:1-6).
38. Kodėl mes turime stengtis būti pasiruošę?
38 Šitas visų pranašų nusakytas Dievo teismas neabejotinai ateis. O tai reikalauja iš mūsų, kad stengtumės visada būti pasiruošę ir nesudarytume pavojaus mūsų geriems santykiams su Dievu.
39. Kokia žinia yra Jėzaus Kristaus įstatyme?
39 Žinia, kurią perdavė mums pranašai, yra ta pati, kuri randasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įstatyme ir buvo kartojama apaštalų, įskaitant Povilą. Mes, kaip Dievo Sūnaus mokiniai, turime būti veiklūs Jo tarnyboje, pasilikti švariais dvasiškai ir morališkai ir visada būti pasiruošę sutikti Viešpatį, kaip ateis Dievo teismas įvykdyti bedieviams. Dievo Sūnus pats pasakė:
„Žiūrėkite savęs, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu, girtybe ir šio pasaulio rūpesčiais, kad ta diena neateitų jums netikėtai, nes ji užeis kaip žabangas ant visos žemės paviršiaus gyventojų. Taigi budėkite visą laiką melsdamies, kad būtumėte rasti verti visa to, kas turi įvykti ir stotis Žmogaus Sūnaus akivaizdon“ (Luko 21:34-36).
40. Ką turime daryti, kad neužmigtume dvasiniai?
40 Taip, mums reikia saugotis užsnūsti dvasiniu atžvilgiu. Mes neturime laisvai atsiduoti valgiui, gėrimui ir pasilinksminimams. Dėl tokio palaidumo susilpnėja mūsų dvasinis veiklumas, jautrumas. O širdis yra apsunkinama kaltės jausmu. Tuom išraunami iš širdies geri paskatinimai. Panašiai dėl perdėto kasdieninio rūpinimosi kasdieniniu gyvenimu galima prarasti užtikrinimą, kad Jehova pasirūpins viskuo, kas tikrai mums būtina (Mato 6:25-34). Tuo momentu, kaip norime, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus rastų mus išbandytus, jau nėra svarbiausiu mūsų širdies paskatinimu ir mes esame dideliame dvasiniame pavojuje. Viešpats Jėzus Kristus gali rasti mus nepalankiame dvasiniame stovyje.
41. Kodėl tikėjimas Kristaus atėjimu garbėje buvo visada pagalba krikščionims pasilikti ištikimais?
41 Kaip Petras, taip ir kiti visi ištikimi apaštalai mokė savo palydovus visada turėti prieš akis, kad Kristus ateis būtinai teisti ir apdovanoti savo mokinių. Tuom pirmoje eilėje turi būti parodyta pagalba krikščionims pasirodyti išbandytais, kaip ateis Dievo Sūnus su jėga ir didžia garbe (Mato 24:30). Kaip padarė Jėzus, taip pat ir apaštalai pabrėžė svarbumą pasirodyti ištikimais iki galo, kas reiškia „iki pat mirties arba iki Jehovos dienos atėjimo“ (2 Petro 3:12, N. P.). Kadangi Biblijoje Kristaus bendrapaveldėtojų prisikėlimas rišasi su Jo sugrįžimu, visų ištikimų mokinių viltis glaudžiai surišta su Dievo Sūnaus atėjimu, kaip garbingo dangiško Karaliaus (Mato 19:28; 24:13, 36-44; 1 Tesalonikiečiams 1:9, 10; 4:14-17). Per visą krikščioniško susirinkimo istoriją nesugriaunamas tikėjimas „Viešpaties atėjimu su jėga ir garbe“ buvo didelė pagalba krikščionims pasilikti ištikimais.
NEDUOK SAVE APGAUTI PAJUOKĖJAMS
42. (a) Kodėl girdime šiandien išjuokėjų balsą? (b) Kaip jie argumentuoja?
42 Dalinai norėdami pamatyti Jėzaus Kristaus apsireiškimą garbėje visais šimtmečiais daugybė tikinčiųjų laukė bedieviškos daiktų sistemos galo tam tikru laiku arba tam tikrais metais. Taip pat buvo ir „paskutinėse dienose“. O kadangi viltys neišsipildė, grįžo į pasaulio kelią. Išsipildant Petro žodžiams mes net šiandieną girdime išjuokėjų balsą (2 Petro 3:4, 3). Tokie asmenys kalba, kokį mes turime pagrindą tikėti, kad Dievo Sūnus sunaikins bedievius ir apdovanos savo mokinius? Pradedant nuo sutvėrimo niekas nepasikeitė. Gyvenimas eina taip kaip visada ir nėra jokių požymių, kad artimiausioje ateityje ateis naikinantis galas. Moterys teka, vyrai veda, gimsta vaikai, o žmonės sensta ir miršta. Tuom jie nori pasakyti, kad Jėzus Kristus niekados neateis teisti arba tas įvykis taip yra toli, kad mums betarpiškai nėra reikšmės.
43. Kas parodo, kad Kristaus mokiniai visada turėjo sąžiningai vykdyti savo pareigas?
43 Tokie išjuokėjai pamiršta, kad jiems ateis tikrai arba mirtis, arba „Jehovos diena“. Nei vienu iš šių atvejų jiems nebus galimybės surinkti turtus danguje gerų darbų formoje (Luko 12:15-21, 31, 33-40). Todėl dar niekad istorijoje nebuvo laiko, kur Jėzaus Kristaus mokiniai galėjo leisti sau nepaisyti savo pareigų. O mūsų laiku dar pavojingiau.
44. Kokias pagrindines pareigas mes turime išpildyti?
44 Kokias pareigas mes šiandien turime vykdyti? Visų pirma mes turime užduotį: „Mokykite visa tautas krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir šventosios dvasios, ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jiems sakęs“ (Mato 28:19, 20). Taip mes turime pirmenybę dalyvauti visapasauliniame „geros žinios apie Karalystę skelbime“, baigiantis daiktų sistemai (Mato 24:14). Šiandieną yra svarbu, kad vykdytumėm savo pareigas rodydami meilę visiems savo broliams, palaikydami juos kaip reikalinga pagalba, parodydami užuojautą ir padrąsindami juos, kaip reikalinga pagalba (Sulyg. Mato 25:35-40; Hebrajams 13:1-3; 1 Jono 3:16-18). Be to, mes nuolat turime saugoti švariais nuo kūno darbų (Mato 7:21-23; Galatams 5:19-21).
JEHOVA ĮRODĖ, KAD IŠJUOKĖJAI NETEISŪS
45, 46. Kaip įrodo Jehova, kad išjuokėjai neteisūs?
45 Kaip toliau gyvensime kaip tinka Jėzaus Kristaus mokiniams, mes visada matysime, kad Dievas Jehova jau seniai privedė įrodymus, kad išjuokėjai neteisūs. Į tai atkreipė dėmesį ap. Petras:
„Nes jie tyčiomis nežino to, kad kitados buvo dangus, ir žemė radosi Dievo Žodžiu iš vandens ir per vandenį, ir kad per tuos pačius dalykus anas buvęs pasaulis žuvo aptvindytas vandenimi (2 Petro 3:5, 6).
46 Tas faktas, kad Dievas jau vieną kartą sunaikino žmonių pasaulį, įrodo, kad išjuokėjai yra neteisūs, tvirtindami, kad žmonių reikaluose nebus prieita iki pasikeitimų, nes viskas „pasilieka taip pat, kaip nuo sutvėrimo pradžios“. Mes turime Dievo Žodžio pažadą, kad Jis per savo Sūnų išstos prieš bedievius. Tas žodis toks galingas, kad negali likti neišsipildęs.
47. Kaip parodo Dievo „Žodžio“ galybė pasakojime apie sutvėrimą?
47 Būdas, kokiu Jehova kalba apie tvėrimo darbus, parodo Jo „Žodžio“ galybę. Iš būties knygos pirmos dalies sužinosime, kad Dievo ketinimai jau skaitomi įgyvendinti, kaip kalba žodį arba išleidžia įsakymą (Sulyg. Psalmyno 147:1-6). Apie antrą dieną skaitome: „Ir pasakė Dievas: Tebūna tvirtybė tarp vandenų ir tebūna ji perskyrimu tarp vandenų. Ir sukūrė Dievas tvirtybę ir atskyrė vandenis po tvirtybe nuo vandenų viršuje tvirtybės. Ir tapo taip“ (Pradžios 1:6, 7). O trečią dieną Dievas pasakė: „Tesirenka vanduo po dangumi į vieną vietą, kad būtų matyti sausuma. Ir tapo taip“ (Pradžios 1:9).
48. Kaip įvyko, kad žemė sudaryta iš vandens ir per vandenį?
48 Sutvėrimo aprašymas pilnai atitinka ap. Petro parodymą. Kadangi sausuma pasikėlė ant žemės paviršiaus virš vandens, kuris dengė žemę, žemė iškilo iki vandens. O vanduo virš tvirtybės (turintis būtinas tvirtumui dujas) supo žemę, reiškia žemė stovėjo tarp vandenų (N. P. Sulyg. Patarlių 8:24, 25). Tai parodė „Dievo Žodis“.
49. (a) Kaip įvyko, kad tuometinis pasaulis buvo aptvindytas vandenimi? (b) Koks bus būsimas įvykis, remiantis galingu „Dievo žodžiu“?
49 Vandeniui, kabojusiam aukštai virš žemės paviršiaus ir tuo, kuris buvo ant žemės, susidarė galimybė visapasauliniam tvanui, o Aukščiausias pasinaudojo juom bedieviško pasaulio sunaikinimui. Todėl tvanas yra perspėjantis pavyzdys išjuokėjams, kurie abejoja, kad Kristus savo atėjimo metu įsimaišys į žmonių reikalus. Tas faktas, galingas žodis, sudaręs prielaidą pasauliniam tvanui, nurodo taip pat į dabartinės piktos daiktų sistemos sunaikinimą. Ap. Petras rašo toliau: „O dabar esamieji dangūs ir žemė yra tuo pačiu žodžiu laikomi ir sergimi ugniai teismo ir žmonių žuvimo dienai“ (2 Petro 3:7).
50. (a) Kaip galvoja kaip kurie susirinkimo asmenys apie dabartinės daiktų sistemos sunaikinimą? (b) Kuo pasireiškia toksai nusistatymas?
50 Kadangi praėjo jau daug šimtmečių nuo to laiko, kaip ap. Petras parašė tuos žodžius, o viltys paliko neišsipildžiusios, kaip kurie asmenys, surišti su krikščionišku susirinkimu, kelia klausimą, ar iš viso ateis toks sunaikinimas? Galbūt jie atvirai neprisijungia prie išjuokėjų, bet į teismo dieną jie daugiau nežiūri kaip į įvykį, su kuriuo reikia skaitytis. Jie paniekina savo krikščioniškas pareigas ir patenka į mieguistumo stovį. Jie bando kiek galima daugiau paimti iš dabartinės daiktų sistemos, ypač kas liečia pasilinksminimus ir turtą.
VERTINK JEHOVOS KANTRYBĘ
51. Kodėl neturime galvoti, kad ilgai teks laukti Kristaus atėjimo kaip nuosprendžio įvykdymo?
51 Žmogaus požiūriu laikas iki Kristaus atėjimui įvykdyti dieviško keršto gali pasirodyti labai ilgas, bet Jehovos akims ne taip. Todėl, jeigu nenorime užmigti dvasiniu atžvilgiu, mes turime žiūrėti pagal Aukščiausiojo požiūrį. Ap. Petro žodžiai padeda mums tai padaryti. Mes skaitome:
„Bet vienas daiktas tebūnie jums mylimiausieji nežinomas, kad viena diena pas Viešpatį kai tūkstantis metų, ir tūkstantis metų, kaip viena diena. Viešpats nevėlina pažado, kad kaip kurie mano. Jis kantriai elgiasi dėl jūsų, nenorėdamas, kad kas pražūtų, bet kad visi grįžtų į atgailą. Viešpaties diena ateis kai vagis“ (2 Petro 3:8-10).
52, 53. Kokiu būdu Jehovai tūkstantis metų yra kaip viena diena, o viena diena, kaip tūkstantis metų?
52 Jehova nėra abejingas laiko atžvilgiu, kaip jis eina dėl žmogaus (Pradžios 1:14, 15). Jis norėjo, kad žmonės matuotų laiką. Biblijoje Dievas pažymėjo tam tikrus laiko periodus, kurie pagal laiko skaičiavimą žmonių matuojami metais (Pradžios 15:13-16; Išėjimo 12:40, 41; Galatams 3:17; Skaičių 14:33, 34; 32:13; Pakartoto Įstatymo 2:7; Jozuės 55:6; Apaštalų darbų 13:20). Kadangi Jis yra Dievas be pradžios ir be galo ir egzistuoja nuo amžių iki amžių, Jo gyvenimo negalima laiku išmatuoti (Psalmyno 89:2, 4). Todėl, kas žmogui tūkstantis metų arba daugiau kaip 365000 dienų, amžinybės Dievui, sulyginus su tuom, tai yra tik 24 valandų diena.
53 Kaip kalba inspiruotas ap. Petras, kad viena diena pas Dievą Jehovą kaip tūkstantis metų, jis tuom nori pasakyti, kad žemiški arba žmonių reikalai tęsėsi Jehovai be galo greičiau. Dievas per vienintelę 24 valandų dieną galėtų padaryti tiek, kiek žmogus per tūkstantį metų. Aukščiausias niekada neskubina laiku, bet Jis gali pagreitinti jį. Tačiau jeigu Jis laukia tūkstantį metų prieš imdamasis ko nors, tai Jis laukia santykinai žiūrint tik į vieną vienintelę dieną.
54. (a) Kodėl neturime galvoti, kad Dievas Jehova delsia? (b) Kokiu būdu mes turėjome naudą iš Dievo kantrybės?
54 Vietoje to, kad pradedant nuo antro Petro aprašymo laiško žiūrėtume į praėjusius šimtmečius kaip į laiką, kurį Dievas delsė, mes turėtume žiūrėti į tą periodą kaip į nuostabią Dievo kantrybę. Tai neginčijamai rodo, kad mūsų Tėvas nori, kad žmonės darytų atgailą ir gyventų. Kaip paaiškina Petras, krikščionys turėjo naudą iš Dievo kantrybės. Jie taip pat kada buvo netikėjime ir turėjo atgailauti, kad pasiektų Dievo palaimos. Jeigu Dievo teismas būtų įvykęs bedieviams iki to, visi būtų žuvę, kas dar nedarė atgailos. Taigi Jehovos kantrybė padėjo krikščionių išsigelbėjimui ir šiandieną dar duoda jiems galimybę gailėtis ir gyventi. Bet Dievo kantrybė nebus begalinė. Netikėtai kaip vagis Viešpats Jėzus Kristus pasirodys „ugnies liepsnoje“ ir įvykdys savo užduotį nubausdamas bedievius (2 Tesalonikiečiams 1:7-9).
55. Ką mes turime daryti, kad Kristus būtinai ateis daryti teismo, ir ką tai gali reikšti mums?
55 Kadangi Jėzaus Kristaus apreiškimas gali įvykti bent kuriuo metu, mes rimtai turime pagalvoti apie savo santykius su Dievu ir Jėzumi Kristumi. Mes neturime be galo daug laiko daryti gerus darbus, kuriais remiantis laikys mus Dievas išbandytus. Biblija aiškiai parodo, kad Viešpaties teismo diena staiga užklups nebudinčius. Jeigu nesilaikysime savo krikščioniškų pareigų, tas įvykis gali mus užklupti kaip vagis, nepasiruošusius. Todėl turime stengtis gyventi kiekvieną dieną, tartum tai būtų paskutinė mūsų diena ir neprileisti, kad asmeniniai norai ar malonumai taptų kliūtimi tarnavimui ištikimai mūsų Dievui Jehovai ir Jėzui Kristui. Mes tada niekada nesigailėsime, kaip praleidome savo laiką, panaudojome savo jėgas ir priemones. Ir kaip bus Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimas, mes nebūsime iškelti aikštėn kaip neištikimi tarnai, nusipelnę bausmės. Vietoje prasidės mums nepalyginamų palaimų laikas, ar mes būsime „naujo dangaus, ar naujos žemės“ sudėtine dalimi. Tai yra nuostabi viltis, kurią turime saugoti (2 Petro 3:13).