Morkaus

9 Jėzus jiems pasakė: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo Karalystę atėjus su galybe.“+ 2 Taigi po šešių dienų, pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užsivedė juos vienus ant aukšto kalno. Tenai jų akivaizdoje jis atsimainė.+ 3 Jo drabužiai ėmė spindėti taip baltai, kad balčiau jų negalėtų išbalinti joks skalbėjas žemėje. 4 Ir jie išvydo Eliją su Moze, juodu kalbėjosi su Jėzumi. 5 Tada Petras pasakė Jėzui: „Rabi̇̀, kaip mums čia gera! Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 6 Mat jis nežinojo, ką ir sakyti, – taip jie buvo persigandę. 7 Ir štai užėjo debesis ir apdengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas:+ „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.+ Klausykite jo.“+ 8 Tada apsižvalgę jie išvydo Jėzų vieną, kitų šalia nebebuvo.

9 Kai jie leidosi nuo kalno, jis griežtai jiems prisakė niekam nepasakoti, ką matė,+ kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš mirusių.+ 10 Jie įsidėmėjo tuos žodžius,* bet tarpusavyje svarstė, ką reiškia tas prisikėlimas iš mirusių. 11 Ir ėmė jį klausinėti: „Kodėl Raštų aiškintojai sako, kad pirmiau turi ateiti Elijas?“+ 12 Jėzus atsakė: „Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir visa atitaisyti.+ Bet kodėl tada apie Žmogaus Sūnų parašyta, kad jam reikės daug iškentėti+ ir būti paniekintam?+ 13 Elijas,+ sakau jums, jau buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo, kaip norėjo, kaip apie jį ir parašyta.“+

14 Sugrįžę pas mokinius jie išvydo aplink juos didelę minią ir su jais besiginčijančius Raštų aiškintojus.+ 15 Vos tik Jėzų pamatė, žmonės labai nustebo ir pribėgę ėmė jį sveikinti. 16 Jėzus paklausė: „Dėl ko su jais ginčijatės?“ 17 O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų. Jis apsėstas dvasios, todėl negali kalbėti.*+ 18 Toji dvasia sugriebia jį, bloškia ant žemės, tada jis apsiputoja, ima griežti dantimis ir netenka jėgų. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19 Jėzus tarė: „O netikinti karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“+ 20 Jie atvedė berniuką pas jį. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė vaiką tąsyti. Tas parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tėvas atsakė: „Nuo pat mažens. 22 Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikintis gali viską.“+ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“+

25 Matydamas atskubančią minią, Jėzus paliepė netyrajai dvasiai: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“+ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis sakė: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos berniuką pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“+ 29 Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“

30 Jie išėjo iš ten ir keliavo per Galilėją, bet Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai sužinotų. 31 Jis mokė savo mokinius ir jiems sakė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį.+ Tačiau nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“+ 32 Bet jie šitų žodžių nesuprato, o klausti jį bijojo.

33 Jie atėjo į Kafarnaumą. Namuose Jėzus jų paklausė: „Dėl ko kelyje ginčijotės?“+ 34 Tie tylėjo, mat kelyje buvo ginčijęsi, kuris esąs didžiausias. 35 Tad Jėzus atsisėdo ir pasišaukęs Dvylika pasakė: „Jei kas nori būti pirmas, tebus iš visų paskutinis ir visų tarnas.“+ 36 Tada paėmė vaikelį, pastatė tarp jų ir apkabinęs jį tarė: 37 „Kas priima tokį vaikelį+ dėl mano vardo, tas mane priima. O kas mane priima, priima ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.“+

38 Jonas jam pasakė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“+ 39 Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite, nes nėra nė vieno, kuris, mano vardu padaręs įstabų darbą, apsisukęs galėtų mane keikti. 40 Kas ne prieš mus, tas už mus.+ 41 Kas paduos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Kristui,+ – iš tiesų sakau jums, – tas tikrai nepraras savo atlygio.+ 42 O jei koks žmogus bent vienam mane tikinčiam mažutėliui taptų suklupimo akmeniu, tai geriau tam žmogui būtų, kad kas nors užkabintų jam ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.+

43 Jeigu tavo ranka veda tave į nuodėmę*, nusikirsk ją. Juk geriau tau sužalotam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis patekti į Geheną*, į neužgesinamą ugnį.+ 44 ––* 45 Ir jeigu tavo koja veda tave į nuodėmę*, nusikirsk ją. Geriau tau luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem kojomis būti įmestam į Geheną.+ 46 ––* 47 Ir jeigu tavo akis veda tave į nuodėmę*, mesk ją šalin.+ Geriau tau vienakiam įeiti į Dievo Karalystę negu su abiem akimis būti įmestam į Geheną,+ 48 kur kirmėlė nepragaišta ir ugnis negęsta.+

49 Mat kiekvienas bus ugnimi pasūdytas.+ 50 Druska – geras daiktas, bet jeigu ji praranda sūrumą, kaipgi ją vėl padarysite sūrią?+ Tad turėkite savyje druskos+ ir taikiai sugyvenkite.“+