Jehovos Žodis gyvas
Abdijo, Jonos ir Michėjo knygų apžvalga
„ABDIJO regėjimas“ (Abdijo 1). Tokiais žodžiais prasideda Abdijo knyga, kurią jis užbaigė 607 m. p. m. e. Pranašas apie save nekalba, todėl, išskyrus vardą, nieko daugiau apie jį nežinome. Pranašas Jona knygoje, parašytoje kone dviem su puse šimtmečio anksčiau nei Abdijo, atvirai pasakoja, ką pats patyrė atlikdamas misionieriaus užduotį. Po Jonos, maždaug 777—717 m. p. m. e., pranašu šešiasdešimt metų tarnavo Michėjas. Apie save jis pasakė tik tiek, kad buvo kilęs iš Morešeto miesto ir Jehovos žodis jam atėjo „Judo karalių Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis“ (Michėjo 1:1). Pranašui buvo gerai pažįstamas kaimo gyvenimas. Tai matyti iš pavyzdžių, jo naudojamų skelbiamai žiniai pabrėžti.
EDOMAS BUS „SUNAIKINTAS AMŽINAI“
Apie Edomą Abdijas sako: „Už žudynes ir smurtą, padarytą tavo broliui Jokūbui, rausi iš gėdos ir būsi sunaikintas amžinai.“ Pranašui dar neišdilo iš atminties žiaurus edomitų elgesys su Jokūbo palikuonimis, izraelitais. 607 m. p. m. e., kai babiloniečiai niokojo Jeruzalę, edomitai ‘laikėsi nuošaliai’ ir pritarė svetimšaliams užkariautojams (Abdijo 10, 11).
Edomo neliks, bet Jokūbo namai bus atkurti. Abdijas pranašauja: „Siono kalne prisiglaus išlikusieji, ir kalnas bus šventas“ (Abdijo 17).
Atsakymai į klausimus:
5-8. Kodėl Edomo sunaikinimas sugretinamas su plėšikų įsibrovimu naktį ir vynuogių nurinkimu? Nakčia atėję į Edomą vagys paimtų tik tiek, kiek jiems gana. Derliaus rinkėjai paliktų javų varpų ar nenuskintų uogų. Tačiau kai kris Edomas, jo turtai bus šluote iššluoti, viskas išplėšta buvusių „sąjungininkų“ — babiloniečių (Jeremijo 49:9, 10).
10. Kaip Edomas buvo „sunaikintas amžinai“? Kaip ir buvo pranašauta, Edomo tauta, turėjusi savo valdovus ir teritoriją, visiškai išnyko. Šeštojo amžiaus p. m. e. viduryje Edomą nukariavo Babilono karalius Nabonidas. Ketvirtajame amžiuje p. m. e. krašte apsigyveno nabatėjai, o edomitai turėjo trauktis į pietinę Judėjos dalį — Negebo sritį, vėliau imtą vadinti Idumėja. 70 m. e. m., kai romėnai sunaikino Jeruzalę, edomitų vardas dingo iš istorijos.
Ko pasimokome:
3, 4. Edomitai gyveno aukštų kalnų ir gilių tarpeklių išraižytame regione. Dėl tokios geros strateginės padėties jie labai pasitikėjo savimi, tarėsi esą saugūs ir neprieinami. Tačiau išvengti Jehovos nuosprendžių neįmanoma.
8, 9; 15 (NW). Žmonių išmintis ir galybė nieko nepadės atėjus „Jehovos dienai“ (Jeremijo 49:7, 22).
12-14. Edomitus ištikusi pražūtis yra perspėjimas visiems, kurie džiūgauja matydami, kaip Dievo tarnams tenka kentėti. Tuos, kas niekina jo tautą, Jehova pašauks atsiskaityti.
17-20. Ši atkūrimo pranašystė Jokūbo palikuonims ėmė pildytis tada, kai Dievo tautos likutis 537 m. p. m. e. grįžo iš Babilono į Jeruzalę. Jehovos žodis visada pasitvirtina. Jo pažadai absoliučiai patikimi.
„NINEVĖ BUS SUNAIKINTA!“
Užuot paklusęs Dievo įsakymui ‘keliauti į Ninevę, tą didį miestą, ir pašaukti jį į teismą’, Jona pasuka priešinga kryptimi. Sukeldamas „šėlstantį vėją jūroje“ ir leisdamas Joną praryti „didžuvei“, Jehova pranašą pataiso ir vėl liepia eiti į Asirijos sostinę (Jonos 1:2, 4; 2:1 [1:17, Brb]; 3:1, 2).
Atėjęs ten Jona ima atvirai skelbti: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jonos 3:4). Tačiau kai viskas baigiasi kitaip, nei tikėjosi, pranašas ‘įširsta’. Išaugindamas „plačialapį augalą“ Jehova pamoko Joną gailestingumo (Jonos 4:1, 6).
Atsakymai į klausimus:
3:3. Ar tikrai Ninevė buvo tokia didelė, jog jai „pereiti reikėjo trijų dienų“? Taip. Senovėje Ninevė tikriausiai apėmė ne tik patį miestą, bet ir kitas gyvenvietes, plytinčias nuo Chorsabado šiaurėje iki Nimrudo pietuose. Einant aplinkui visą teritoriją, kuri yra keturkampio formos, susidarytų apie 100 kilometrų.
3:4. Ar norėdamas skelbti nineviečiams Jona turėjo išmokti asirų kalbą? Jona tą kalbą jau galbūt mokėjo arba gal ja prakalbo stebuklingai Dievo dėka. Savo glaustą žinią jis galėjo perduoti ir hebrajiškai, tam pasitelkęs vertėją. Jeigu taip buvo, jo žodžiai turėjo sukelti dar didesnį klausytojų susidomėjimą.
Ko pasimokome:
1:1-3. Jei sąmoningai imamės kitos veiklos norėdami išvengti Karalystės skelbimo ir mokinių ruošimo darbo, mūsų motyvai nėra geri. Tie, kas taip elgiasi, galima sakyti, bėga nuo Dievo paskirtos užduoties.
1:1, 2; 3:10. Jehovos gailestingumas neapsiriboja viena kuria tauta, rase ar žmonių grupe. „Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Psalmyno 145:9).
1:17; 2:10 (2:1, 11, Brb). Tai, kad Jona tris dienas ir tris naktis išbuvo didžuvės pilve, pranašiškai vaizdavo Jėzaus mirtį ir prikėlimą (Mato 12:39, 40; 16:21).
1:17; 2:10 (2:1, 11, Brb); 4:6. Jehova išgelbėjo Joną iš audringos jūros. Taip pat „išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto“ (Brb). Dabartiniai Jehovos tarnai gali pasitikėti Dievu, kad jis dėl savo gailestingumo saugos juos ir gelbės (Psalmyno 13:6; 40:12 [13:5; 40:11, Brb]).
2:2, 3, 10, 11 (2:1, 2, 9, 10, Brb). Jehova girdi savo tarnų maldas, kreipia dėmesį į jų prašymus (Psalmyno 120:1; 130:1, 2).
3:8, 10. Tikrasis Dievas nineviečių „pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs“. Kodėl? Kadangi jie „nusigręžė nuo savo nedorų kelių“. Šiandien irgi, jei nusidėjėlis nuoširdžiai atgailauja, nepalankų nuosprendį Dievas gali atšaukti.
4:1-4. Turime saugotis priekaištauti Dievui už gailestingumą. Niekas jam negali uždrausti būti gailestingam.
4:11. Jehova yra kantrus. Jis leidžia plačiai skelbti Karalystės žinią, nes gailisi žmonių, „nemokančių atskirti kairės nuo dešinės“, kaip kad gailėjosi 120000 nineviečių. Mes irgi turėtume panašiai galvoti apie savo skelbimo teritorijos žmones ir uoliai liudyti apie Karalystę bei ruošti mokinius (2 Petro 3:9).
‘PASIDARYS PLIKI’
Michėjas atskleidžia Izraelio ir Judo nuodėmes, pranašauja apie jų sostinių nuniokojimą, taip pat kalba apie būsimą atkūrimą. Samarija virs „griuvėsiais tuščiame lauke“. Už stabmeldystę Izraelis ir Judas nusipelno tapti pliki — patirti gėdą. O atsidūrę nelaisvėje turės ‘pasidaryti pliki kaip erelis’ (matyt, tam tikros rūšies grifas, teturintis ant galvos kelis pūkus). Jehova pažada: „Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai“ (Michėjo 1:6, 16; 2:12). Dėl nedorų vadų ir nuklydusių pranašų Jeruzalė irgi „virs griuvėsių krūva“. Bet Jehova „surinks [savo tautą]“. Iš „Efratos Betliejaus“ kils „tas, kuris valdys Izraelį“ (Michėjo 3:12; 4:12, Brb; 5:1 [5:2, Brb]).
Ar Jehova su Izraeliu elgiasi neteisingai? Gal jo reikalavimai per sunkūs? Ne. Visa, ko Jehova reikalauja iš savo garbintojų, — „tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Michėjo 6:8). Tačiau Michėjo amžininkai pasidarė tokie blogi, kad „geriausias tarp jų — kaip erškėtis, teisingiausias tarp jų — kaip erškėčių tvora“ — žeidžia ir sukelia skausmą visiems, kas tik prisiartina. Bet pranašas klausia: „Kur yra toks Dievas, kaip [Jehova]?“ Dievas vėl parodys gailestingumą savo tautos žmonėms, „paskandins jūros gelmėse visas [jų] nuodėmes“ (Michėjo 7:4, 18; 7:19, Brb).
Atsakymai į klausimus:
2:12. Kada išsipildė pranašystė apie tai, jog bus ‘suburtas Izraelio likutis’? Pirmą kartą ji išsipildė 537 m. p. m. e., kai žydų likutis grįžo į tėvynę iš Babilono tremties. Mūsų laikais ji pildėsi „Dievo Izraeliui“ (Galatams 6:16). Nuo 1919 metų pateptieji krikščionys surenkami į viena „lyg avys į avidę“. Kai prie jų, ypač nuo 1935-ųjų, prisidėjo „milžiniška minia“ iš „kitų avių“, visa kaimenė ‘skardi žmonių klegesiu’ (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16). Drauge jie tvirtai remia tyrą garbinimą.
4:1-4 (Brb). Kaip Jehova „paskutinėmis dienomis“ ‘teisia daugelį tautų’ ir ‘sudraudžia galingas tautas’? Čia minimos „daugelis tautų“ ir „galingos tautos“ nėra tautinės grupės ar politinės struktūros. Tai visokių tautybių žmonės, tapę Jehovos garbintojais. Jehova juos teisia ir sudraudžia dvasine prasme.
Ko pasimokome:
1:6, 9; 3:12; 5:1 (5:2, Brb). Samariją 740 m. p. m. e., dar Michėjui esant gyvam, nuniokojo asirai (2 Karalių 17:5, 6). Valdant karaliui Ezekijui jie atžygiavo iki pat Jeruzalės (2 Karalių 18:13). Jeruzalę 607 m. p. m. e. sudegino babiloniečiai (2 Metraščių 36:19). Kaip išpranašauta, Mesijas gimė „Efratos Betliejuje“ (Mato 2:3-6). Jehovos žodis visada išsipildo.
2:1, 2. Kaip pavojinga tvirtinti, jog tarnaujame Dievui, bet pirmiau siekti turtų — ne „Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mato 6:33; 1 Timotiejui 6:9, 10).
3:1-3, 5. Jehova tikisi, kad jo tautos vadovai laikysis teisingumo.
3:4. Kad Jehova atsakytų į mūsų maldas, turime vengti nuodėmės ir dvilypės gyvensenos.
3:8. Skelbti gerąją naujieną, taip pat ir Dievo teisminius nuosprendžius, galime tik Jehovos šventosios dvasios stiprinami.
5:5 (Brb). Ši pranašystė apie Mesiją mus patikina, kad Dievo tautą užpuolus priešams pakils „septyni [visybės simbolis] ganytojai“ ir „aštuoni kunigaikščiai“ — nemažas skaičius gabių vyrų, kurie vadovaus Jehovos tautai.
5:6, 7 (5:7, 8, Brb). Pateptieji krikščionys šiandien daugeliui yra kaip „Viešpaties [„Jehovos“, NW] siunčiama rasa“ — palaima nuo Dievo, nes jis pasitelkė juos skelbti Karalystės naujieną. „Kitos avys“ pateptuosius uoliai remia, padėdamos, kaip ir jie, žmonėms atsigauti dvasiškai (Jono 10:16). Kokia garbė dalyvauti šiame darbe, teikiančiame kitiems tikrąją atgaivą!
6:3, 4. Turime sekti Jehova Dievu — būti malonūs ir užjaučiantys netgi tiems, su kuriais sunku sutarti ar kurie dvasiškai silpni.
7:7 (Brb). Kovodami su sunkumais paskutinėmis šios blogio sistemos dienomis, neturime nusiminti. Kaip ir Michėjas, turime ‘laukti savo išgelbėjimo Dievo’.
7:18, 19. Kaip Jehova noriai atleidžia mūsų klaidas, taip mes turime atleisti kitiems.
Ir toliau ‘vaikščiokime Jehovos vardu’
Tie, kas kovoja prieš Dievą ir jo tautą, ‘bus sunaikinti amžinai’ (Abdijo 10). Tačiau Jehovos pyktis atlyžta, jei paklausome jo perspėjimų ir ‘nusigręžiame nuo savo nedorų kelių’ (Jonos 3:10). Šiomis „paskutinėmis dienomis“ teisingas garbinimas yra išaukštintas virš visų klaidingų religijų ir patraukia nuolankius žmones (Michėjo 4:1; 2 Timotiejui 3:1). Tad būkime pasiryžę ‘vaikščioti Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo, vardu visados ir per amžius’ (Michėjo 4:5, Brb).
Kiek puikių pamokymų semiamės iš Abdijo, Jonos ir Michėjo knygų! Nors parašytos daugiau kaip prieš 2500 metų, jų žodžiai net šiandien ‘gyvi ir veiksmingi’ (Hebrajams 4:12).
[Iliustracija 13 puslapyje]
Abdijas pranašavo: ‘[Edomas] bus sunaikintas amžinai’
[Iliustracija 15 puslapyje]
Kaip ir Michėjas, turime ‘laukti savo išgelbėjimo Dievo’
[Iliustracija 16 puslapyje]
Skelbimo darbas — brangintina dovana