mwbr21.01 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SAUSIO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 18–19
„Visada elkimės dorai“
Neįkliūk į Šėtono spąstus
Dievas izraelitams prisakė: „Nedarysite to, ką žmonės daro Kanaano krašte, į kurį jus vedu.“ Išvardijęs, kokiomis bjaurystėmis užsiėmė aplinkinės tautos, Jehova galiausiai tarė: „Jų kraštas yra suterštas. Jo gyventojus už tokį paklydimą aš nubausiu“ (Kun 18:3, 25). Šventajam Izraelio Dievui kanaaniečių gyvenimo būdas buvo toks bjaurus, kad jo akyse visas kraštas tapo purvinas ir suterštas.
Jehova veda savo tautą
13 Kaip tie dievobaimingi karaliai skyrėsi nuo kitų tautų valdovų! Pastarieji vadovaudavosi žmogiška, trumparegiška išmintimi. Kanaano krašte žmonės toleravo visokias bjaurystes, pavyzdžiui, kraujomaišą, homoseksualizmą, zoofiliją, taip pat lenkdavosi stabams ir net aukodavo jiems vaikus (Kun 18:6, 21–25). Nors mokslas tik po daugelio metų paaiškino higienos svarbą, izraelitai jau nuo seno laikėsi aukštų švaros normų, o Babilonijoje ir Egipte tai nebuvo įprasta (Sk 19:13). Jehovai ištikimi tautos vadovai ragino žmones laikytis dvasinio, moralinio ir fizinio tyrumo. Visa tai irgi bylojo, kad juos veda pats Dievas.
Ko Dievas imsis, kad nebeliktų blogio
O kaip bus su tais, kurie užsispyrusiai nenori pasikeisti ir toliau bjauriai elgiasi? Pamąstykime apie šį pažadą: „Dorieji gyvens žemėje, o klastingieji bus iš jos išrauti“ (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]). Nebeliks tų, kurie kitiems daro blogą įtaką. Gyvendami tokiomis taikiomis sąlygomis, klusnieji palaipsniui išsivaduos iš paveldėto netobulumo (Romiečiams 6:17, 18; 8:21).
Ką vertinga radome
„O, kaip aš branginu tavo įstatymą!“
11 Apie Dievo rūpinimąsi savo tarnų gerove liudija ir kitas per Mozę gauto Įstatymo priesakas – teisė rinkti derliaus liekanas. Jehovos liepimu izraelitas žemdirbys savo sklype dorodamas, kas užaugo, turėdavo leisti vargdieniams susirinkti likutį. Šeimininkui nederėjo nupjauti javus iki pat pakraščio, nei nuskinti vynuoges, alyvuoges iki paskutinės, pasiimti laukuose netyčia paliktų pėdų. Taip Dievas rūpinosi vargšais, svetimšaliais, našlaičiais, našlėmis. Jiems rinkti derliaus liekanas, aišku, buvo nelengva, užtat nereikėdavo prašinėti išmaldos (Kunigų 19:9, 10; Pakartoto Įstatymo 24:19–22; Psalmyno 37:25).
SAUSIO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 20–21
„Jehova išskiria savo tautą iš kitų“
Ar Rojus – tau?
12 Turime nepamiršti dar kai ko. Izraelitams Dievas liepė: „Laikykitės visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, kad būtumėte stiprūs, įžengtumėte ir paveldėtumėte kraštą, kurį keliaujate paveldėti.“ (Pakartoto Įstatymo 11:8) Apie tą šalį kalbama ir Kunigų 20:22, 24: „Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir vykdysite juos, kad neišvemtų jūsų žemė, į kurią vedu jus įsikurti gyventi. Bet jums sakiau: ‘Jūs paveldėsite jų žemę, aš ją duosiu jums kaip nuosavybę – kraštą, tekantį pienu ir medumi.’“ Taip, Pažadėtosios žemės paveldėjimas priklausė nuo gerų izraelitų santykių su Jehova Dievu. Kadangi izraelitai Dievui nepakluso, jis leido babiloniečiams nukariauti juos ir išvesti iš rojiškos šalies.
it-1-E p. 1199
Paveldas
Turtas, kuris po savininko mirties pereina jo įpėdiniui arba kam nors kitam, kas turi teisę jį paveldėti; apskritai viskas, kas paveldima iš protėvių ar pirmtakų. Kalbant apie paveldėjimą, Biblijoje dažniausiai vartojamas hebrajiškas veiksmažodis nachal (daiktavardis – nachalah). Tas pats žodis reiškia tiek gauti paveldą, tiek jį duoti (Sk 26:55; Ez 46:18). Panašia reikšme kartais pavartojamas ir veiksmažodis jaraš. Kai kuriose eilutėse jis verčiamas „tapti įpėdiniu“. Tačiau dažniau jis vartojamas reikšme „užimti, paimti nuosavybėn“ (Pr 15:3; Kun 20:24), taip pat „užgrobti“ ar „užimti“ panaudojant karinę jėgą (Įst 2:12; 31:3). Graikiški žodžio „paveldas“ atitikmenys yra giminingi žodžiui kleros, kurio pirminė reikšmė – „burtas“. Ilgainiui šis žodis taip pat įgavo reikšmę „dalis“ ir galiausiai „paveldas“ (Mt 27:35; Apd 8:21; 26:18).
it-1-E p. 317, pstr. 2
Paukščiai
Iškart po tvano Nojus kaip deginamąją auką aukojo ne tik gyvulius, bet ir keletą „švariųjų paukščių“ (Pr 8:18–20). Nuo tada Dievas leido žmonėms paukštieną vartoti maistui, tik uždraudė valgyti kraują (Pr 9:1–4; palygink su Kun 7:26; 17:13). Iš ko žmonės anuo metu sprendė, kurie paukščiai laikytini „švariais“, tinkamais aukoti? Matyt, Dievas jiems buvo kažkaip tai nurodęs. O kalbant apie paukščių vartojimą maistui, Biblija leidžia daryti prielaidą, kad nė vienas iš paukščių nebuvo laikomas „nešvariu“ iki pat Mozės Įstatymo atsiradimo (Kun 11:13–19, 46, 47; 20:25; Įst 14:11–20). Kokie kriterijai lėmė, kurie sparnuočiai buvo priskiriami prie „nešvarių“, Biblijoje nėra paaiškinta. Tiesa, dauguma tų „nešvarių“ paukščių buvo plėšrūs arba maitėdos, tačiau ne visi. Įsigaliojus naujajai sandorai draudimas maistui vartoti „nešvarius“ gyvūnus buvo panaikintas, kaip Dievas atskleidė apaštalui Petrui regėjime (Apd 10:9–15).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 563
Įpjovimai
Dievo Įstatymas draudė gedint mirusiojo žaloti savo kūną įpjovimais (Kun 19:28; 21:5; Įst 14:1). Izraelitai buvo šventa Jehovos tauta, ypatinga jo nuosavybė (Įst 14:2). Jie turėjo šalintis visokių stabmeldiškų papročių. Tokia kraštutinė gedėjimo išraiška kaip kūno raižymas buvo netinkama žmonėms, kurie gerai žinojo, kas nutinka po mirties, ir turėjo prikėlimo viltį (Dan 12:13; Hbr 11:19). Šis draudimas, be to, priminė izraelitams, kad jie turi gerbti savo kūną – tai, kas sukurta paties Dievo.
SAUSIO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 22–23
„Metinės izraelitų šventės: kuo jos reikšmingos mums?“
it-1-E p. 826–827
Neraugintos duonos šventė
Pirmąją Neraugintos duonos šventės dieną būdavo sušaukiamas iškilmingas sambūris; ta diena visada buvo šabas. Antrąją šventės dieną, nisano 16-ąją, kunigui buvo atnešamas pirmasis miežių derliaus pėdas (būtent šie javai Palestinoje uždera pirmiausia). Iki tos šventės niekas iš naujojo derliaus – nei duona, nei švieži ar gruzdinti grūdai – negalėjo būti valgoma. Pirmąjį javų pėdą kunigas simboliškai paaukodavo Jehovai jį pasiūbuodamas. Tuo pat metu buvo aukojama deginamoji auka – sveikas pirmametis avinėlis, taip pat javų atnaša – miltai, sumaišyti su aliejumi, ir liejamoji atnaša (Kun 23:6–14). Nors vėliau atsirado paprotys pirmojo derliaus grūdus ar jų miltus deginti ant aukuro, Jehova tokio nurodymo nebuvo davęs. Pirmojo derliaus atnaša per šią šventę buvo aukojama ne tik bendrai visos tautos vardu. Ją kaip padėkos auką galėjo atnešti kiekviena šeima ar pavienis asmuo, kuris Izraelyje turėjo žemės (Iš 23:19; Įst 26:1, 2).
Reikšmė. Per visą šventės laikotarpį izraelitai galėjo valgyti tik neraugintą duoną. Taip Jehova buvo nurodęs Mozei, kaip rašoma Išėjimo 12:14–20. 19-oje eilutėje griežtai prisakyta: „Septynias dienas jūsų namuose neturi būti jokio raugo.“ Pakartoto Įstatymo 16:3 nerauginta duona vadinama „vargo duona“ – ji kasmet primindavo žydams, kaip jie vargo ir kentėjo Egipto žemėje, kol Jehova jų neišvadavo, ir kaip paskubomis jie iš to krašto išėjo (neturėjo kada net tešlos užraugti [Iš 12:34]). Visas septynias dienas jie turėjo valgyti duoną be raugo, kad nepamirštų dienos, kai išėjo iš Egipto žemės. Tas įvykis, kai Jehova išvadavo izraelitus iš vergijos ir jie tapo laisva tauta, padėjo pagrindą vienai iš trijų didžiųjų metinių izraelitų švenčių (Įst 16:16).
it-2-E p. 598, pstr. 2
Penkiasdešimtinės
Pirmieji kviečių derliaus vaisiai buvo aukojami Jehovai kitaip nei pirmieji miežių derliaus vaisiai. Iš dviejų dešimtadalių efos geriausių kvietinių miltų (4,4 L) turėjo būti iškepti du raugintos tešlos papločiai. Juos reikėdavo atnešti iš namų – tai buvo paprasti duonos papločiai, kokius žmonės valgydavo kasdien, specialiai kepti aukojimui jų nereikėjo (Kun 23:17). Drauge su šia atnaša buvo aukojama deginamoji auka ir auka už nuodėmę, taip pat bendrystės auka – du avinėliai. Kunigas, laikydamas rankose duonos papločius ir avinėlių skerdieną, pasiūbuodavo juos Jehovos akivaizdoje tuo parodydamas, kad tai yra šventa auka Jehovai. Po šių aukojimo apeigų duona ir avinėlių mėsa atitekdavo kunigui; visa tai jis valgydavo kaip bendrystės auką (Kun 23:18–20).
Ar žengi pirmyn su Jehovos organizacija?
11 Jehova per savo organizaciją ragina mus klausyti apaštalo Pauliaus pamokymo: „Būkime vienas kitam dėmesingi – skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus – juo labiau, kad regite besiartinančią dieną“ (Hbr 10:24, 25). Izraelio tauta senovėje rinkdavosi į metines iškilmes ir kitus sambūrius. Tai stiprino izraelitų ryšį su Jehova. Tokie renginiai buvo ir labai džiugūs, kaip, pavyzdžiui, Palapinių šventė Nehemijo dienomis (Iš 23:15, 16; Neh 8:9–18). Šiandien mes irgi renkamės į sueigas, rengiame suvažiavimus ir kongresus. Stenkimės visuose šiuose sambūriuose dalyvauti. Tai padės mums išsaugoti tikėjimą sveiką ir su džiaugsmu tarnauti Jehovai (Tit 2:2).
Ką vertinga radome
Būk Dievui ištikimas
3 Mūsų ištikimybė Jehovai – tai ir didžiulė meilė, ir visiškas atsidavimas jam kaip asmeniui. Tai tokia nuostata, kad visus mūsų sprendimus turi nulemti Dievo valia. Originalo kalbos žodžio, verčiamo „ištikimas“, pamatinė reikšmė – „pilnutinis“, „sveikas“, „ištisas“. Izraelitai, pavyzdžiui, atnašaudavo Jehovai gyvulius, ir Įstatymas reikalavo, kad tie gyvuliai būtų visiškai sveiki (Kun 22:21, 22). Dievo garbintojams nebuvo leista aukoti gyvulio, kuris yra aklas, raišas ar ligotas. Gyvulys turėjo būti sveikut sveikutėlis, be jokios ydos (Mal 1:6–9). Visai suprantama, kodėl Jehova to norėjo. Juk ir patys, jei ką nors perkame, žiūrime kokybės: išsirenkame vaisių sveiką, knygą su visais lapais, prietaisą tvarkingą. Daiktą imame be jokio trūkumo. Būtent tokios meilės, tokios ištikimybės Jehova laukia iš mūsų. Ji turi būti „pilnutinė“, „sveika“, „ištisa“.
SAUSIO 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 24–25
„Jubiliejaus metai – tikrosios laisvės pirmavaizdis“
it-1-E p. 871
Laisvė
Laisvę teikiantis Dievas. Jehova yra laisvę teikiantis Dievas. Jis išlaisvino Izraelio tautą iš Egipto vergijos. Dievas pasakė, kad jeigu izraelitai laikysis jo įsakymų, jiems neteks kentėti skurdo (Įst 15:4, 5). Jeigu žmogus nusigyvendavo, pagal Įstatymą jis galėdavo parsiduoti į vergiją, kad pasirūpintų savo ir savo šeimos poreikiais. Tačiau septintais tarnystės metais hebrajui vergui turėjo būti suteikiama laisvė (Iš 21:2). O jubiliejaus metais (tai yra kas 50 metų) laisvę atgaudavo visi krašto gyventojai. Tais metais hebrajas atgaudavo ne tik laisvę, bet ir savo žemę (Kun 25:10–19).
it-1-E p. 1200, pstr. 2
Paveldas
Žemė turėjo priklausyti vienai šeimai per kartų kartas, todėl jos nebuvo galima parduoti visam laikui. Žemės pardavimas iš esmės buvo jos nuoma. Sklypo kaina būdavo nustatoma atsižvelgiant į tai, kiek metų yra likę iki jubiliejaus ir kiek verti derliai, kuriuos žemė per tą laiką duos. Jubiliejaus metais visa žemė grįždavo tikrajam jos savininkui, jeigu jis dar nebuvo iki to laiko jos atpirkęs (Kun 25:13, 15, 23, 24). Toks pat įstatymas galiojo ir parduodant namus, stovinčius sienų neturinčiose gyvenvietėse; jie buvo laikomi dirbamo lauko dalimi. O teisė atpirkti namą sienomis apjuostuose miestuose galiojo tik vienus metus nuo jo pardavimo. Jei per metus šeimininkas namo neišpirkdavo, jis tapdavo pirkėjo nuosavybe. Tačiau levitas savo namus, esančius levitų miestuose, turėjo teisę išpirkti bet kada, nes levitų giminė nuosavos žemės neturėjo (Kun 25:29–34).
it-2-E p. 122–123
Jubiliejus
Jubiliejaus įstatymas, jei izraelitai jo laikėsi, saugojo tautą, kad ji neatsidurtų tokioje liūdnoje padėtyje, kaip daugelis šalių mūsų dienomis, kur iš esmės yra tik dvi žmonių klasės – itin turtingi ir visiškai nuskurdę. Įstatymo teikiamą naudą jautė ne tik pavieniai asmenys, bet visa tauta: nebuvo skurstančių ir tokių, kurie dėl blogų ekonominių sąlygų negalėtų našiai darbuotis, visi galėjo panaudoti savo talentus ir gebėjimus šalies labui. Jehova laimino tautą gausiu žemės derliumi ir teikė visapusišką išsilavinimą. Puiki teokratinė valdymo sistema laidavo šaliai tokį klestėjimą, kokio negali suteikti jokia kita santvarka (Iz 33:22).
Ką vertinga radome
Jei tave kas nors įžeidė
Jeigu izraelitas užpuldavo savo tautietį ir išmušdavo jam akį, Įstatyme už tai buvo numatyta teisinga bausmė. Tačiau pats nukentėjusysis negalėdavo keršyti užpuolikui ar jo šeimos nariams. Įstatymas reikalavo apie nusikaltimą pranešti tiems, kas buvo įgalioti spręsti tokius klausimus, – paskirtiems teisėjams. Žinojimas, kad tas, kuris sąmoningai padarė kitam skriaudą ar jį sužalojo, bausmei susilauks to paties, daugelį sustabdydavo nuo keršto. Bet atkreipkime dėmesį į dar svarbesnį dalyką.
VASARIO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 26–27
„Ko reikia, kad Jehova tave laimintų?“
Šalinkimės tuščių, beverčių dalykų
8 Kaip „Mamona“, arba turtai, gali tapti dievu? Įsivaizduokime tokią sceną iš senovės Izraelio buities. Žmogus paima lauke gulintį riedulį ir panaudoja mūrydamas namą ar gynybinę sieną. Bet jeigu pastatytų jį kaip „šventąjį stulpą“ ar kaip „stabą“, tai būtų suklupimo akmuo Jehovos tautai (Kun 26:1). Panašiai yra su pinigais: jie irgi turi savo paskirtį. Pinigų reikia pragyvenimui ir, be to, juos galima gerai panaudoti Jehovos tarnyboje (Mok 7:12; Lk 16:9). Tačiau jei noras užsidirbti nustelbia mūsų krikščionišką uolumą, pinigai, galima sakyti, tampa mums dievu. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:9, 10.) Materialinės vertybės šiame pasaulyje tiek sureikšminamos, kad čia irgi turime saugotis neprarasti pusiausvyros (1 Tim 6:17–19).
it-1-E p. 223, pstr. 3
Pagarbi baimė
Mozę su Jehova siejo ypatingas ryšys ir jo įgaliotas jis darė stulbinamų darbų, niekas jam neprilygo „didžia jėga“ arba, kaip verčia A. Rubšys, „pagarbią baimę keliančiais darbais“ (hebr. mora; Įst 34:10, 12; Iš 19:9). Matydami tuos darbus, nuoširdžiai tikintys žmonės gerbė Mozės autoritetą, jautė sveiką baimę. Jie suprato, kad per Mozę kalba pats Dievas. Izraelitai taip pat turėjo bijoti paniekinti Jehovos šventyklą (Kun 19:30; 26:2). Jie privalėjo šventyklą gerbti, Dievą joje garbinti taip, kaip jis yra nurodęs, laikytis visų jo įsakymų.
w91-E 3/1 p. 17, pstr. 10
Tegul „Dievo ramybė“ sergi tavo širdį
10 Jehova savo tautai pasakė: „Jeigu laikysitės mano įstatymų, klausysite mano įsakymų ir juos vykdysite, laiku siųsiu jums lietų, ir žemė duos gausų derlių, laukų medžiai – daug vaisių. [...] Suteiksiu kraštui ramybę ir gulsitės miegoti nieko nesibaimindami. Išvarysiu iš jūsų krašto plėšrius žvėris, kalavijas jūsų krašto nepalies. [...] Aš būsiu su jumis, būsiu jūsų Dievas ir jūs būsite mano tauta“ (Kunigų 26:3, 4, 6, 12). Izraelitai galėjo jaustis ramūs, nes su jais buvo Jehova. Jis saugojo juos nuo priešų, rūpinosi jų materialine gerove. Tačiau kad neprarastų Jehovos malonės, jie privalėjo laikytis Jehovos Įstatymo (Psalmyno 119:165).
Ką vertinga radome
it-2-E p. 617
Maras
Neklusnumo Dievo Įstatymui pasekmė. Jehova izraelitus buvo įspėjęs, kad jeigu jie nesilaikys sandoros, jis baus juos ligomis (Kun 26:14–16, 23–25; Įst 28:15, 21, 22). Šventajame Rašte gera sveikata – tiek fizinė, tiek dvasinė – siejama su Dievo palaima (Įst 7:12, 15; Ps 103:1–3; Pat 3:1, 2, 7, 8; 4:21, 22; Apr 21:1–4), o ligos – su nuodėme ir netobulumu (Iš 15:26; Įst 28:58–61; Iz 53:4, 5; Mt 9:2–6, 12; Jn 5:14). Tiesa, nors buvo atvejų, kai ligą žmonėms siuntė pats Dievas, pavyzdžiui, jis nubaudė raupsais Mirjamą, Uziją ir Gehazį (Sk 12:10; 2 Met 26:16–21; 2 Kar 5:25–27), dažniausiai ligos ir visokie negalavimai buvo tiesiog natūrali ir neišvengiama pavienio asmens ar visos tautos nuodėmingo elgesio pasekmė. Paprastai sakant, jie pjovė, ką pasėjo, kentėjo dėl savo pačių netinkamo gyvenimo būdo (Gal 6:7, 8). Apie tuos, kurie pasidavė nederamiems seksualiniams geismams, apaštalas Paulius pasakė: „Dievas atidavė juos netyrumui, kad jie tenkintų savo širdžių geismus ir terštų savo kūną. [...] Vyrai darė begėdystes su vyrais ir atsiėmė pelnytą atpildą už savo nuodėmę“ (Rom 1:24–27).
VASARIO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 1–2
„Jehovos tauta yra gerai organizuota“
Tinkama vieta Jehovos garbinimui mūsų gyvenime
4 Jei tu iš paukščio skrydžio būtumei pažvelgęs į Izraelio stovyklą dykumoje, ką būtumei pamatęs? Plačiai, bet tvarkingai išdėstytos palapinės, kuriose gyvena galbūt trys milijonai ar daugiau žmonių, pasiskirsčiusių po tris gimines į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Geriau įsižiūrėjęs, tu taip pat pastebėtumei arčiau stovyklos vidurio kitą grupę. Šiose keturiose palapinių eilėse gyveno Levio giminės šeimos. Pačiame stovyklos centre, aikštelėje, atitvertoje medžiagos uždanga, buvo ypatingas statinys. Tai – „sueigų palapinė“, arba padangtė, kurią pastatė „išmintingi“ izraelitai pagal Jehovos planą (Skaičių 1:52, 53; 2:3, 10; 2:17, NW; 2:18, 25; Išėjimo 35:10).
it-1-E p. 397, pstr. 4
Stovykla
Izraelitų stovykla buvo labai didelė. Karo tarnybai tinkamų vyrų buvo priskaičiuota 603 550, o su moterimis, vaikais, senoliais, ligoniais, taip pat levitais, kurių buvo 22 000, ir „daugybe kitataučių“ stovykloje galėjo būti 3 milijonai ar daugiau žmonių (Iš 12:38, 44; Sk 3:21–34, 39). Kokį plotą užėmė šita stovykla, tiksliai nėra žinoma; nuomonės įvairuoja. Kai izraelitai apsistojo Moabo plynėse priešais Jerichą, jų palapinės driekėsi „nuo Bet Ješimotų iki pat Abel Šitimų“ (Sk 33:49).
Ką vertinga radome
it-2-E p. 764
Surašymas
Gyventojų suregistravimas, paprastai pagal vardus, gimines ir šeimas. Tai nebuvo paprastas žmonių suskaičiavimas. Biblijoje minimi surašymai tarnavo konkretiems tikslams, susijusiems su mokesčiais, karo tarnyba ar tarnyba šventykloje (taikytina levitams).
VASARIO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 3–4
„Levitų tarnyba“
it-2-E p. 683, pstr. 3
Kunigas
Įsigaliojus Įstatymo sandorai. Tą dieną, kai Egiptui įvykdė dešimtąją bausmę – kai išžudė visus egiptiečių pirmagimius, – izraelitų pirmagimius Jehova „pašventino“, išsirinko juos sau (Iš 12:29; Sk 3:13, išn.). Visi izraelitų pirmagimiai sūnūs išskirtinai priklausė Jehovai, jiems turėjo būti patikėta ypatinga tarnystė – eiti kunigų pareigas ir atlikti įvairius darbus šventovėje. Vis dėlto šiam tikslui Jehova nusprendė paimti vyrus iš Levio giminės. Levitai buvo paimti vietoj visų kitų 12 Izraelio giminių pirmagimių (iš Juozapo kildinamos dvi atskiros giminės: Efraimo ir Manaso). Atlikus surašymą paaiškėjo, kad Izraelio pirmagimių sūnų, vieno mėnesio ir vyresnių, buvo 273 daugiau negu levitų. Tą skirtumą Dievas nurodė padengti sumokant 5 šekelių išpirkos kainą už kiekvieną iš tų 273 vyrų, o pinigus paliepė atiduoti Aaronui ir jo sūnums (Sk 3:11–16, 40–51). Aarono šeimos vyrai tuo metu jau buvo paskirti tarnauti kunigais (Sk 1:1; 3:6–10).
it-2-E p. 241
Levitai
Pareigos. Levitų giminę sudarė trys šeimos, kilusios iš trijų Levio sūnų: Geršono (Geršomo), Kehato ir Merario (Pr 46:11; 1 Met 6:1, 16). Izraelitų stovykloje šioms trims šeimoms buvo nurodyta įsikurti arčiausiai Padangtės. Aarono sūnūs, kurie priklausė prie kehatų šeimos, palapines statydavosi priešais Padangtę, rytinėje pusėje. Visa likusi kehatų šeimos dalis – į pietus nuo Padangtės, geršonai – į vakarus, o merariai – į šiaurę nuo Padangtės (Sk 3:23, 29, 35, 38). Levitų pareiga buvo surinkti, išardyti ir nešti Padangtę. Kai ateidavo metas pajudėti, Aaronas ir jo sūnūs turėjo nukabinti uždangą, skiriančią Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, ir ja uždengti Įstatymo Skrynią, taip pat turėjo uždengti auksinį aukurą ir kitus šventus baldus bei reikmenis. Visus šiuos daiktus nešė kehatai. Geršonams buvo patikėta nešti Padangtės dangas ir dangalus, užuolaidas, kiemo uždangas ir palapinės virves (tikriausiai pačios Padangtės virves). Merariai rūpinosi Padangtės rėmų, stulpų, pastovų, kuoliukų ir virvių (tikriausiai Padangtės kiemo užtvarų virvių) gabenimu (Sk 1:50, 51; 3:25, 26, 30, 31, 36, 37; 4:4–33; 7:5–9).
it-2-E p. 241
Levitai
Mozės dienomis visų levitams skirtų pareigų, tokių kaip Padangtės ir jos reikmenų gabenimas, levitas galėjo imtis tik sulaukęs 30 metų (Sk 4:46–49). Kai kuriuos paprastesnius darbus buvo galima atlikti jau nuo 25-erių, bet, regis, ne tokius sunkius kaip Padangtės gabenimas (Sk 8:24). Karaliaus Dovydo laikais amžiaus cenzas levitams buvo sumažintas – tarnystę jie galėjo pradėti nuo 20 metų. To priežastis, kaip nurodė Dovydas, buvo ta, kad Padangtės daugiau nebereikėjo nešioti (ir apskritai, netrukus ją turėjo pakeisti šventykla). Sulaukę 50 metų, iš savo pareigų levitai pasitraukdavo (Sk 8:25, 26; 1 Met 23:24–26). Levitai privalėjo gerai išmanyti Įstatymą; jie turėjo skaityti jį viešai ir aiškinti žmonėms (1 Met 15:27; 2 Met 5:12; 17:7–9; Neh 8:7–9).
Ką vertinga radome
Būk išmintingas – bijok Dievo
13 Tai, kad Jehova rėmė Dovydą, dar labiau sustiprino šio vyro pasitikėjimą Dievu (Psalmyno 31:23–25 [31:22–24, Brb]). Tačiau trimis įsimintinais atvejais Dovydas pristigo Dievo baimės ir neišvengė skaudžių padarinių. Pirmą kartą taip atsitiko tada, kai Jehovos sandoros skrynia buvo gabenama į Jeruzalę ne kaip Dievo įstatyme nurodyta – ant levitų pečių, o vežimu. Kai kinkinį lydintis Uza čiupo už skrynios norėdamas ją prilaikyti, tuoj pat mirė, nes „pasielgė nepagarbiai“ (NW). Nors sunkiai nusidėjo Uza, pirmiausia deramos pagarbos Dievo įstatymui neparodė Dovydas, todėl ir įvyko nelaimė. Bijoti Dievo – tai viską daryti taip, kaip jo nurodyta (2 Samuelio 6:2–9; Skaičių 4:15; 7:9).
VASARIO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 5–6
„Ko galime pasimokyti iš nazyrų?“
it-2-E p. 477
Nazyras
Davęs nazyro įžadą žmogus privalėjo laikytis trijų pagrindinių taisyklių: 1) turėjo susilaikyti nuo svaigiųjų gėrimų ir visko, ką duoda vynmedis, pavyzdžiui, negalėjo valgyti nei šviežių, nei džiovintų, nei neprinokusių vynuogių, negalėjo gerti nei šviežių, nei fermentuotų vynuogių sulčių, taip pat acto; 2) negalėjo kirptis plaukų; 3) negalėjo liestis prie mirusiojo, net jei tai buvo toks artimas žmogus kaip tėvas, motina, brolis ar sesuo (Sk 6:1–7).
Ypatingas įžadas. Įžadą būti nazyru (hebr. k. žodis reiškia „paskirtas“, „pasiaukojęs“, „atsiskyręs“) žmogus duodavo ne tam, kad savo asketišku gyvenimo būdu padarytų įspūdį kitiems. Nazyro įžadas buvo „ypatingas įžadas“ Dievui. Kol asmuo buvo nazyras, jis buvo „šventas Jehovai“ (Sk 6:2, 8).
Nazyrams taikytini reikalavimai labai panašūs į reikalavimus, duotus ypač šventą tarnystę einantiems vyrams – vyriausiajam kunigui ir kitiems kunigams. Jau vien tai bylojo, kokia svarbi ir reikšminga Dievo akyse yra nazyro tarnystė. Pavyzdžiui, vyriausiasis kunigas irgi negalėjo liesti lavono, net artimiausio giminaičio; kunigai prieš atlikdami apeigas šventovėje irgi negalėjo gerti vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų (Kun 10:8–11; 21:10, 11).
Nazyras (hebr. nazir), kaip žinia, negalėjo kirptis plaukų, turėjo leisti „plaukams augti iki pasibaigs Jehovai paskirtos dienos“. Ilgi plaukai buvo akivaizdus išorinis ženklas, kad asmuo yra davęs nazyro įžadą (Sk 6:5). Tas pats hebrajiškas žodis nazir buvo vartojamas kalbant apie šabo ir jubiliejaus metais „negenėtus“ vynmedžius (Kun 25:5, 11). Įdomu, kad auksinė plokštelė, kuri buvo pritvirtinta prie vyriausiojo kunigo turbano ir ant kurios buvo užrašyti žodžiai „Jehova yra šventas“, dar buvo vadinama „šventuoju ženklu“, hebr. nezer (tos pačios šaknies žodis kaip ir nazir) (Iš 39:30, 31). Žodžiu nezer taip pat buvo vadinamas Izraelio karaliaus vainikas, arba karūna (2 Sam 1:10; 2 Kar 11:12). Graikiškuosiuose raštuose rašoma, kad ilgi plaukai moteriai duoti vietoj apdangalo. Tai priminimas, kad moters padėtis pagal Dievo sutvarkymą skiriasi nuo vyro – ji turi paklusti vyrui. Taigi visi šie reikalavimai – nekirpti plaukų (kas vyrams visiškai neįprasta), negerti vyno ir laikytis apeiginio švarumo – priminė nazyrui, kad jis yra paskyręs save Jehovai ir turi klusniai vykdyti jo valią (1 Kor 11:2–16).
Ką vertinga radome
Skaitytojų klausimai
Tačiau Samsonas buvo nazyras kitokia prasme. Dar jam negimus Jehovos angelas motinai pasakė: „Tikėk manimi, pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės laisvinti Izraelį iš filistinų rankų.“ (Teisėjų 13:5) Samsonas nedavė nazyro įžado. Pats Jehova paskyrė jį tokiu, be to, visam gyvenimui. Todėl draudimas liesti lavoną negaliojo. Priešingu atveju, palietęs negyvėlį netyčia, kaipgi Samsonas būtų galėjęs toliau būti nazyru, jei nazyratas turėjo trukti nuo gimimo iki mirties? Taigi reikalavimai asmenims, tapusiems nazyrais iki gyvos galvos ir savo noru, kiek skyrėsi.