mwbr20.10 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SPALIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 31–32
„Bėkite nuo stabmeldystės“
(Išėjimo 32:1) Nesulaukdami Mozės sugrįžtant nuo kalno, žmonės susibūrė aplink Aaroną ir reikalavo: „Padaryk mums dievą, kad eitų pirma mūsų, nes nežinia, kas atsitiko tam Mozei, tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto krašto.“
Siek dvasinės brandos, nes „didžioji Jehovos diena jau arti“
11 Taikyti Šventojo Rašto žinias gali būti nelengva, ypač jeigu susiklosto sunkios aplinkybės. Štai kadaise izraelitai netrukus po to, kai Jehova juos išvadavo iš Egipto vergovės, jau „barėsi ant Mozės“ ir ‘mėgino Viešpatį’. Kodėl? Ogi pristigo geriamo vandens (Iš 17:1–4). Kitąkart tauta nepraėjus nė porai mėnesių nuo tada, kai susisaistė sandoros ryšiais su Dievu ir pasižadėjo vykdyti „visa, ką Viešpats pasakė“, jau sulaužė įsakymą, draudžiantį pasidaryti stabą (Iš 24:3, 12–18; 32:1, 2, 7–9). Ar todėl nusidėjo, kad Mozei ilgiau užtrukus ant Horebo kalno, kur jam buvo duodami nurodymai, izraelitus pagavo baimė? Gal manė, kad, jeigu vėl užpuls amalekiečiai, vieni patys būsią bejėgiai, nes šalia nebėra Mozės, anksčiau mūšyje laikiusio iškeltas rankas tol, kol šie priešai buvo nugalėti? (Iš 17:8–16) Jeigu dėl vienos ar kitos priežasties izraelitai ir nuogąstavo, esmė ta, kad jie „nenorėjo [Dievui] paklusti“ (Apd 7:39–41). „Neklusniųjų pavyzdžiu“, tai yra izraelitų, bijojusių žengti į Pažadėtąją žemę, Paulius įspėjo krikščionis nesekti (Hbr 4:3, 11).
(Išėjimo 32:4–6) Surinkęs iš jų auksą, Aaronas padarė ir iškalstė veršio statulą. Žmonės ėmė šaukti: „Štai tavo Dievas, Izraeli! Tai jis išvedė tave iš Egipto krašto!“ 5 Tai matydamas, Aaronas priešais veršį pastatė aukurą ir sušuko: „Rytoj bus šventė Jehovos garbei!“ 6 Taigi žmonės anksti rytą atsikėlė ir aukojo ant to aukuro deginamąsias aukas ir bendrystės atnašas. Paskui susėdę valgė ir gėrė, o tada pakilo linksmintis.
Dievo priesaikos – mūsų labui
12 Jehova nedelsdamas ėmė vykdyti Įstatymo sandoros įsipareigojimus: kad nuodėmingi žmonės galėtų prie jo artintis, liepė pastatyti padangtę, kurioje jis būtų garbinamas, taip pat paskyrė kunigiją. Na, o tauta Dievui duotą įžadą greitai pamiršo ir „Izraelio Šventajam skaudino širdį“ (Ps 78:41). Mozei užkilus į Sinajaus kalną ir klausantis tolesnių Dievo nurodymų, izraelitai pamanė, esą juos paliko vienus, tad jų tikėjimas susvyravo, kantrybė išseko. Pasidarę aukso veršį, jie kalbėjo: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ (Iš 32:1, 4) Tauta tuomet surengė iškilmes, kurias pavadino „Viešpaties švente“, – lenkėsi žmogaus rankomis nulietam stabui, aukojo jam atnašas. Tai pamatęs, Jehova tarė Mozei: „Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs“ (Iš 32:5, 6, 8). Nuo to laiko izraelitai, deja, dar ne sykį sulaužė įžadus, kuriuos Jehovai davė (Sk 30:3 [30:2, Brb]).
(Išėjimo 32:9, 10) Jehova Mozei toliau sakė: „Matau, kad tai kietasprandė tauta. 10 Todėl pasitrauk, leisk man išlieti savo rūstybę ir juos sunaikinti. Tada iš tavęs iškildinsiu didžią tautą.“
„Kas iš jūsų Jehovos pusėje?!“
14 Izraelitai žinojo, kad stabmeldystės Jehova neapkenčia (Iš 20:3–5). Tačiau visai netrukus jie jau lenkėsi aukso veršiui. Ir nors akivaizdžiai nepakluso Jehovai, žmonės ėmė save apgaudinėti manydami, jog tebėra jo pusėje. Aaronas veršio garbinimo iškilmes netgi pavadino Jehovos švente. Kaip į visa tai žiūrėjo Dievas? Jis jautėsi išduotas. Jehova pasakė Mozei, kad tauta „nedorai pasielgė“ – suskubo pasukti iš kelio, kuriuo liepė jai eiti. Užsirūstinęs Jehova net buvo pasirengęs sunaikinti visą savo tautą (Iš 32:5–10).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 31:17) Tai amžinas ženklas sandoros tarp manęs ir izraelitų, nes per šešias dienas Jehova sukūrė dangų ir žemę, o septintąją dieną, po visų tų darbų, ilsėjosi.’“
Yra metas dirbti ir metas ilsėtis
4 Jeigu Jehova ir Jėzus tiek daug darbuojasi, ar tai reiškia, kad ir mes turėtume dirbti be atvangos? Daryti tokią išvadą nebūtų teisinga. Jehova niekada nepavargsta ir atgauti jėgų jam nereikia. O kaip tada suprasti Biblijos žodžius, kad sukūręs dangų ir žemę Jehova ilsėjosi? (Iš 31:17) Jis, galima sakyti, padarė pertrauką ir gėrėjosi savo kūryba. Laiko poilsiui skirdavo ir Jėzus. Nors žemėje darbavosi negailėdamas savęs, jis rasdavo laiko atsikvėpti ir pasisvečiuoti pas draugus (Mt 14:13; Lk 7:34).
(Išėjimo 32:32, 33) Jei tik gali, atleisk jiems šią nuodėmę. O jei ne, tai ištrink mane iš savo knygos, į kurią esi įrašęs.“ 33 Bet Jehova jam atsakė: „Tą, kuris man nusidėjo, – tik tą ištrinsiu iš savo knygos.
w87-E 9/1 p. 29
Skaitytojų klausimai
Jei žmogus yra vertas atminimo, laikomas teisiu (jo vardas įrašytas į „gyvenimo knygą“), tai dar nereiškia, kad amžinas gyvenimas jam garantuotas, tarsi tai būtų nulemta ir nebeatšaukiama. Sykį Mozė dėl izraelitų Jehovos prašė: „Jei tik gali, atleisk jiems šią nuodėmę. O jei ne, tai ištrink mane iš savo knygos, į kurią esi įrašęs.“ Dievas jam atsakė: „Tą, kuris man nusidėjo, – tik tą ištrinsiu iš savo knygos“ (Išėjimo 32:32, 33). Taigi net kai Dievas, taip sakant, įrašo į savo knygą kokį žmogų, paskui šis gali tapti nebeklusnus arba išsižadėti tikėjimo. Jei taip nutiktų, Dievas iš „gyvenimo knygos“ jį ištrintų (Apreiškimo 3:5).
SPALIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 33–34
„Nuostabios Jehovos savybės“
(Išėjimo 34:5) Jehova nužengė debesyje ir, atsistojęs šalia Mozės, apreiškė jam savo vardą, Jehova.
it-2-E p. 466–467
Vardas
Kūrinija liudija Dievo buvimą, tačiau neatskleidžia jo vardo (Ps 19:1; Rom 1:20). Žinoti Dievo vardą reiškia daugiau nei tik žinoti patį žodį (2 Met 6:33). Tai reiškia pažinti jį kaip asmenį – jo savybes, tikslus, darbus, apreikštus jo Žodyje. (Palygink su 1 Kar 8:41–43; 9:3, 7; Neh 9:10.) Apie tai puikiai paliudija vienas atvejis su Moze, žmogumi, kurį Jehova pažino vardu, arba labai artimai (Iš 33:12, išn.). Šiam vyrui Dievas leido išvysti savo šlovę ir „apreiškė jam savo vardą, Jehova“ (Iš 34:5). Dievas ne tik pasakė savo vardą, bet ir atskleidė, kokios jo savybės ir darbai: „Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos, rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltojo nenubausto ir baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos“ (Iš 34:6, 7). Mozės giesmėje, kur yra žodžiai „aš paskelbsiu Jehovos vardą“, taip pat giedama, kokios yra Dievo savybės ir ką jis yra padaręs dėl Izraelio (Įst 32:3–44).
(Išėjimo 34:6) Praeidamas pro jį Jehova tarė: „Aš esu Jehova. Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos,
Kai Jehova save apreiškė
Pirmiausia Jehova apreiškia esąs „gailestingas ir maloningas Dievas“ (6 eilutė). Pasak vieno Biblijos žinovo, hebrajiškas žodis, čia verčiamas „gailestingas“, nusako Dievo „švelnią atjautą – tokią, kokią rodo tėvas savo vaikams“. Žodis „maloningas“ savo reikšme yra artimas vienam veiksmažodžiui, kuris reiškia „nuoširdžias pastangas padėti ko nors stokojančiam žmogui“. Išties Jehova nori mus patikinti, jog su švelnia meile jis prižiūri savo garbintojus ir rūpinasi jų poreikiais, nelyginant tėvai prižiūri savo vaikus (Psalmyno 103:8, 13).
Toliau Jehova sako, kad yra „lėtas pykti“ (6 eilutė). Dievas neskuba užsirūstinti ant savo žemiškųjų tarnų. Jis kantrus, pakenčia jų trūkumus ir duoda laiko pasitraukti iš nuodėmės kelio (2 Petro 3:9).
Jehova dar pamini, jog yra „kupinas ištikimos meilės ir tiesos“ (6 eilutė, NW). Dėl šios brangintinos savybės, ištikimos meilės, Jehova tvirtu, nepertraukiamu saitu yra susisaistęs su savo tauta (Pakartoto Įstatymo 7:9). Jis taip pat yra tiesos šaltinis. Dievas pats nieko neapgauna ir jo apgauti niekas negali. Kadangi Jehova yra „tiesos Dievas“, galime pasitikėti kiekvienu jo žodžiu, vadinasi, ir pažadais dėl ateities (Psalmyno 31:5, Brb).
(Išėjimo 34:7) rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltojo nenubausto ir baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos.“
Kai Jehova save apreiškė
Kitas nuostabus dalykas, kurį Jehova mums apie save atskleidžia, tas, kad jis atleidžia „kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (7 eilutė). Atgailaujančiam nusidėjėliui jis „pasiruošęs atleisti“ (Psalmyno 86:5, Brb). Tačiau blogio Jehova netoleruoja. Jis paaiškina, kad ‘nepalieka kaltųjų be bausmės’ (7 eilutė). Šventas ir teisingas Dievas nepaliks sąmoningų nuodėmiautojų nenubaustų. Anksčiau ar vėliau jie pjaus savo nuodėmingo elgesio pasekmes.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 33:11) Jehova su Moze kalbėdavosi veidas į veidą, kaip kalbasi žmogus su žmogumi. Paskui Mozė grįždavo į stovyklą, o jo patarnautojas ir padėjėjas Nūno sūnus Jozuė likdavo prie Palapinės ir nuo jos nesitraukdavo.
(Išėjimo 33:20) Tačiau mano veido nepamatysi, – tarė jis. – Žmogus, išvydęs mano veidą, neliktų gyvas.“
Išėjimo knygos apžvalga
33:11, 20. Kaip Dievas kalbėdavosi su Moze „veidas į veidą“? Ši frazė reiškia artimą dviejų asmenų pokalbį. Mozė kalbėdavosi su Dievo atstovu ir per jį žodžiu gaudavo Jehovos nurodymus. Tačiau Jehovos nematė, nes „žmogus negali pamatyti [Dievo] ir likti gyvas“. Iš tiesų Jehova pats nekalbėjo su Moze. Įstatymas „buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka“. (Galatams 3:19, Brb)
(Išėjimo 34:23, 24) Triskart per metus visi jūsų vyrai susirinks Viešpaties Jehovos, Izraelio Dievo, akivaizdoje. 24 Aš nuvarysiu tautas tau nuo kelio, išplėsiu tavo valdas ir niekas, tau iškeliavus prisistatyti Jehovos akivaizdon, į tavo žemes nesikėsins.
Pasirink, kas svarbiau!
Tris kartus per metus kiekvienas šalyje gyvenantis izraelitas bei prozelitas vyras turėdavo pasirodyti Jehovos akivaizdoje. Suprasdami, kad tokiomis progomis dvasinė nauda būtų visai šeimai, šeimų galvos pasirūpindavo, kad jų žmonos ir vaikai eitų kartu. Bet kas saugos namus bei laukus nuo priešų antpuolių šeimai iškeliavus? Jehova pažadėjo: „Nė vienas netykos tavo žemės, tau einant ir pasirodant tris kartus metuose, Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje“ (Išėjimo 34:24). Izraelitams reikėjo tikėjimo neabejoti, jog pasirinkdami, kas svarbiau, jie materialiai nenukentės. Ar Jehovos žodžiai pasitvirtino? Žinoma!
SPALIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 35–36
„Pasirengę atlikti Jehovos darbą“
(Išėjimo 35:25, 26) Visos įgudusios verpėjos ėmėsi darbo ir atnešė priverpusios mėlynų, purpurinių ir skaisčiai raudonų, taip pat plonų lininių siūlų. 26 Moterys, įgudusios verpti ožkų vilną, irgi visa širdimi atsidėjo darbui.
Jehova apsčiai atlygina visiems, kieno dvasia dosni
Jehovą labiausiai džiugino ne pačios aukos, o aukotojų, norinčių remti tyrą garbinimą, dosni dvasia. Be to, izraelitai buvo pasiruošę skirti šiam darbui savo laiką ir jėgas. „Visos nagingos moterys verpė rankomis“, – sakoma Biblijoje. Tos moterys, „širdies skatinamos, verpė ožkos vilną“. O izraelitui Becaleliui Jehova davė „išminties, proto, pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinius“. Ne tik jį, bet ir kitą vyrą, Oholiabą, Dievas pripildė išmanymo atlikti pavestą darbą (Iš 35:25, 26, 30–35).
(Išėjimo 35:30–35) Tada Mozė izraelitams tarė: „Jehova išsirinko Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį, vyrą iš Judo giminės, 31 ir pripildė jį savo dvasios – suteikė jam sumanumo, supratimo ir žinių apie visokį amatą, 32 kad gebėtų kurti dailius dirbinius, dirbti su auksu, sidabru ir variu, 33 gludinti ir įtvirtinti akmenis ir gaminti visokius dailius dirbinius iš medžio. 34 Be to, jam ir Ahisamacho iš Dano giminės sūnui Oholiabui suteikė gebėjimą mokyti kitus. 35 Dievas davė jiems gebėjimą meistrauti, marginti audinius, siuvinėti mėlynais, purpuriniais, skaisčiai raudonais ir plonais lininiais siūlais, taip pat austi. Šitie vyrai dirbs visokį darbą ir kurs visokiausius dirbinius.
Senovės laikų tikintieji – Dievo dvasios vedami
6 Kaip Dievo dvasia gali veikti, liudija ir Mozės amžininko Becalelio pavyzdys. (Perskaityk Išėjimo 35:30–35.) Kai reikėjo įrengti padangtę, Jehova jį pasirinko vyriausiuoju meistru, skyrė vadovauti ir kitiems amatininkams. Ar prieš imdamasis šio didelio darbo Becalelis amatus jau išmanė? Galimas dalykas, taip. Tačiau ką pastaruoju metu jis dirbo? Tikriausiai, kaip ir visi izraelitai, gamino egiptiečiams plytas (Iš 1:13, 14). Tad kaip dabar susidoros su atsakinga užduotimi? Jehova „pripildė jį dieviškos dvasios – išminties, proto, pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinius [...], išmanyti bet kokį dailės amatą“. Jeigu pats savaime Becalelis ko neišmanė ar neįstengė, jam visur gelbėjo šventoji dvasia. Tas pats sakytina apie Oholiabą. Juodu abu tikriausiai buvo imlūs, mat ne tik patys gerai atliko savo darbą, bet gebėjo pamokyti ir kitus. Iš tikrųjų gebėjimą mokyti jiedviem davė Dievas.
(Išėjimo 36:1, 2) Becalelis dirbs su Oholiabu ir visais kitais nagingais vyrais, kuriems Jehova suteikė išmonės ir supratimo, kad sugebėtų įrengti šventovę taip, kaip Jehova įsakė.“ 2 Tada Mozė pasikvietė Becalelį su Oholiabu ir sušaukė visus nagingus vyrus, kuriems Jehova buvo suteikęs išmonės ir kuriuos širdis skatino prisidėti prie darbo.
Senovės laikų tikintieji – Dievo dvasios vedami
7 Kad Becalelį ir Oholiabą tikrai vedė Dievo dvasia, liudija ir nepaprastas jų dirbinių patvarumas. Daiktai, kuriuos anie meistrai pagamino, tebebuvo naudojami net po penkių šimtų metų (2 Met 1:2–6). Priešingai negu šiuolaikiniai gamintojai, Becalelis su Oholiabu dirbiniuose nemanė įamžinti nei savo vardo, nei prekyženklio. Už tai, ką jie padarė, visa šlovė atiteko Jehovai (Iš 36:1, 2).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 35:1–3) Mozė sukvietė visą Izraelio bendruomenę ir jai kalbėjo: „Štai ką jums įsako Jehova: 2 šešias dienas galite dirbti, bet septinta diena bus jums šventa. Tai bus visiško poilsio diena, Jehovos šabas. Kas tą dieną dirbtų kokį nors darbą, bus nubaustas mirtimi. 3 Šabo dieną nė vienuose namuose nekursite ugnies.“
Mokykis Jehovos kelių
14 Labiausiai rūpinkis dvasiniais dalykais. Izraelitams materialiniai poreikiai neturėjo užgožti dvasinių. Jiems nederėjo gyventi pasinėrus tiktai į kasdienius reikalus. Jehovos nurodymu, kas savaitę būdavo šventa diena, skirta vien tikrojo Dievo garbinimui. (Išėjimo 35:1–3; Skaičių 15:32–36) Be to, kasmet vykdavo ir šventi visos tautos sambūriai. (Kunigų 23:4–44) Per juos būdavo pasakojama apie didingus Jehovos darbus, primenama, kaip jis moko elgtis, ir dėkojama už visas geradarystes. Tauta išreikšdavo savo atsidavimą Jehovai ir ugdėsi meilę, Dievo baimę, stiprino ryžtą vaikščioti jo takais. (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13) Ir šiandien Jehovos tarnams svarbu mokytis laikytis šių naudingų principų. (Hebrajams 10:24, 25)
(Išėjimo 35:21) Tada kiekvienas, kurį širdis skatino, kuris buvo noringos dvasios, atėjo ir atnešė Jehovai dovaną – tai, ko reikia Susitikimo Palapinei statyti, apeigoms joje atlikti ir šventiesiems apdarams nuausti.
Dosnumo turtai džiugina
Kaip tuo metu galėjo samprotauti izraelitai? Jie karta iš kartos kentė sunkią vergiją, skurdą, o dabar buvo laisvi ir turtingi. Ar jie atiduos kiek nors savo turto? Galbūt žmonės manė užsitarnavę jį ir turį teisę pasilaikyti sau. Tačiau išgirdę prašymą materialiai paremti tyrą Dievo garbinimą, jie aukojo – noriai ir dosniai! Izraelitai nepamiršo, kad tiek turto įsigijo Jehovos dėka, todėl negailėdami aukojo sidabro, aukso, gyvulių. Visi davė iš „dosnios širdies“, kiekvieno „širdis buvo sujaudinta“, žmones „skatino jų dvasia“. Jie tikrai „aukojo Viešpačiui laisva valia“ (Išėjimo 25:1–9; 35:4–9, 20–29; Brb; 36:3–7).
SPALIO 26–LAPKRIČIO 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 37–38
„Padangtės aukurai – svarbus Jehovos garbinimo ypatumas“
(Išėjimo 37:25) Iš akacijos medžio jis padirbo smilkalų aukurą. Šis buvo keturkampis, vienos uolekties ilgio, uolekties pločio ir dviejų uolekčių aukščio. Iš to paties gabalo buvo padaryti ir aukuro ragai.
it-1-E p. 82, pstr. 3
Aukuras
Smilkalų aukuras. Šis aukuras (dar vadinamas „aukso aukuru“ [Iš 39:38]) buvo pagamintas iš akacijos medžio, jo viršus ir visi šonai buvo padengti auksu, kraštą juosė auksinis apvadas. Aukuro matmenys tokie: 44,5 cm ilgio, 44,5 cm pločio ir 89 cm aukščio; viršuje, keturiuose aukuro kampuose buvo ragai. Žemiau auksinio apvado dviejose priešingose aukuro pusėse buvo pritvirtinta po du auksinius žiedus. Per juos būdavo perkišamos kartys aukurui nešti. Kartys buvo padarytos iš akacijos medžio ir padengtos auksu (Iš 30:1–5; 37:25–28). Ant šio aukuro kunigas dukart per dieną, ryte ir vakare, smilkydavo ypatingus smilkalus (Iš 30:7–9, 34–38). Kai Biblijoje kalbama apie smilkymą, neretai minima ir smilkyklė; matyt, ji buvo naudojama ir ant to aukuro deginant smilkalus (Kun 16:12, 13; Hbr 9:4; Apr 8:5; palygink su 2 Met 26:16, 19). Smilkalų aukuras stovėjo Padangtės Šventojoje, prie uždangos, skiriančios ją nuo Šventų Švenčiausiosios, todėl pasakyta, kad jis buvo „priešais Įstatymo Skrynią“ (Iš 30:1, 6; 40:5, 26, 27).
(Išėjimo 37:29) Pagamino ir šventąjį patepimo aliejų, taip pat grynus kvapiuosius smilkalus, kruopščiai sumaišydamas visas medžiagas.
it-1-E p. 1195
Smilkalai
Padangtėje naudoti šventieji smilkalai buvo gaminami iš keturių brangių ingredientų, kuriuos aukodavo visa tauta (Iš 25:1, 2, 6; 35:4, 5, 8, 27–29). Duodamas nurodymus, kaip šį mišinį gaminti, Jehova Mozei pasakė: „Paimk lygiomis dalimis šių kvapiųjų medžiagų: natofo, onychų, kvapiųjų ferulos sakų ir grynų smilkomųjų sakų. Pagamink iš jų smilkalus. Kvapusis mišinys turi būti kruopščiai sumaišytas, pasūdytas, tyras ir šventas. Dalį jo sutrinsi į miltelius ir truputį miltelių padėsi priešais Įstatymo Skrynią Susitikimo Palapinėje, kur aš su tavimi susitiksiu. Šituos smilkalus laikysite labai šventais.“ Kad tie smilkalai išskirtiniai ir labai šventi, buvo akivaizdu iš šių Jehovos žodžių: „Jei kas nors, norėdamas pasimėgauti jų kvapu, pasigamintų jų sau, bus pašalintas iš tautos“ (Iš 30:34–38; 37:29).
(Išėjimo 38:1) Iš akacijos medžio Becalelis padirbo deginamųjų aukų aukurą. Šis buvo keturkampis, 5 uolekčių ilgio, 5 uolekčių pločio ir 3 uolekčių aukščio.
it-1-E p. 82, pstr. 1
Aukuras
Padangtės aukurai. Statant Padangtę, pagal Dievo nurodymus buvo pagaminti ir du aukurai. Deginamųjų aukų aukuras (dar vadinamas „vario aukuru“ [Iš 39:39]), pagamintas iš akacijos medžio, buvo tuščiavidurė dėžė, tikriausiai be viršaus ir be dugno. Jo matmenys tokie: 2,2 m ilgio, 2,2 m pločio ir 1,3 m aukščio. Keturiuose aukuro kampuose kyšojo po ragą. Visas aukuras buvo padengtas variu. Aukure, žemiau apvado, „maždaug per vidurį“, buvo įtaisytos varinės grotelės. Jų kampuose buvo keturi žiedai ir, matyt, pro juos perkišdavo iš akacijos medžio padirbtas ir variu padengtas kartis aukurui nešti. Vadinasi, aukuro dviejuose šonuose galėjo būti angos, pro kurias buvo įstatomos plokščios grotelės, o jų žiedai kyšojo abiejose aukuro pusėse. Mokslininkų nuomonė šiuo klausimu skiriasi. Daugelio jų manymu, be minėtų žiedų, galėjo būti dar kiti keturi žiedai, pritvirtinti prie aukuro šonų ir skirti nešimo kartims perkišti. Buvo pagaminti ir kiti variniai reikmenys: pelenų semtuvai ir indai, dubenys gyvulių kraujui supilti, šakės mėsai pasmeigti ir indai žarijoms (Iš 27:1–8; 38:1–7, 30; Sk 4:14).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 37:1) Tada Becalelis padirbo iš akacijos medžio skrynią – dviejų su puse uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.
(Išėjimo 37:10) Iš akacijos medžio jis taip pat padarė stalą – dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.
(Išėjimo 37:25) Iš akacijos medžio jis padirbo smilkalų aukurą. Šis buvo keturkampis, vienos uolekties ilgio, uolekties pločio ir dviejų uolekčių aukščio. Iš to paties gabalo buvo padaryti ir aukuro ragai.
it-1-E p. 36
Akacija
Akacijų šakos plačiai išsikerojusios, dygliuotos. Gretimų medžių šakos paprastai persipina į tankų raizgyną. Todėl suprantama, kodėl žodis „akacija“ (shittim) Biblijoje beveik visada vartojamas daugiskaitos forma. Akacija išauga iki 6–8 metrų, jos laja primena krūmą. Lapai minkšti, plunksniški, geltoni žiedai labai kvapūs, vaisiai panašūs į ankštis. Žievė juoda, šiurkšti, mediena tanki, kieta, atspari kenkėjams. Dėl tokių ypatybių ir dėl to, kad dykumoje jų buvo daug, akacijos medieną naudojo Padangtės statybai ir jos reikmenų gamybai. Iš šios medienos buvo padaryta Sandoros Skrynia (Iš 25:10; 37:1), atnašinės duonos stalas (Iš 25:23; 37:10), aukurai (Iš 27:1; 37:25; 38:1), nešimo kartys (Iš 25:13, 28; 27:6; 30:5; 37:4, 15, 28; 38:6), stulpai uždangai pakabinti (Iš 26:32, 37; 36:36), Padangtės rėmai (Iš 26:15; 36:20) ir juos sutvirtinančios kartys (Iš 26:26; 36:31).
(Išėjimo 38:8) Paskui jis padirbo varinę praustuvę su stovu. Tam panaudojo veidrodžius, kuriuos gavo iš moterų, paskirtų eiti tarnybą prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.
Ar žinote?
Kitaip nei dabar gaminami stikliniai veidrodžiai, bibliniais laikais jie paprastai būdavo iš poliruoto metalo – dažniausiai bronzos, bet pasitaikydavo ir iš vario, sidabro, aukso arba iš pastarųjų dviejų lydinio. Pirmą kartą Biblijoje veidrodžiai minimi pasakojime apie Padangtės – izraelitų pirmosios Dievo garbinimo vietos – statybą. Moterys aukojo veidrodžius vario praustuvui ir jo pastovui pagaminti (Išėjimo 38:8). Tikėtina, jog šiam tikslui veidrodžiai buvo išlydyti.