Luko

22 Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.+ 2 Aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ieškojo būdo, kaip Jėzų nužudyti.+ Jie mat bijojo liaudies.+ 3 Šėtonas užvaldė Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos,+ 4 ir šis nuėjęs pas aukštuosius kunigus ir šventyklos sargybos viršininkus su jais tarėsi, kaip galėtų Jėzų jiems išduoti.+ 5 Tie apsidžiaugė ir sutarė atsilyginti jam sidabriniais.+ 6 Judui tai tiko, tad jis ėmė ieškoti progos išduoti jiems Jėzų, kai aplink nebus minios.

7 Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėdavo aukoti Paschos auką.+ 8 Jėzus išsiuntė Petrą ir Joną tardamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschos vakarienę.“+ 9 Jie paklausė: „Kur norėtum, kad paruoštume?“ 10 Jis pasakė: „Kai įeisite į miestą, jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį ir eikite į namus, į kuriuos jis įeis.+ 11 Tų namų šeimininkui tarkite: ‘Mokytojas tau sako: „Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti Paschos vakarienę?“’ 12 Jis parodys jums apstatytą didelį kambarį viršuje. Ten ir paruoškite.“ 13 Nuėję jie rado visa, kaip Jėzus jiems sakė, ir pasiruošė Paschai.

14 Atėjus metui Jėzus ir apaštalai susirinko prie stalo.+ 15 Jis tarė jiems: „Trokšte troškau prieš kentėdamas valgyti su jumis šią Paschos vakarienę, 16 nes, sakau jums, aš jos nebevalgysiu, iki visa tai taps tikrove Dievo Karalystėje.“ 17 Paėmęs taurę jis padėkojo Dievui ir tarė: „Gerkite iš jos ir perduokite vienas kitam. 18 Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo Karalystė.“

19 Ir jis paėmė duonos paplotį,+ padėkojo Dievui, laužė ir davė jiems tardamas: „Tai yra mano kūnas,+ kuris už jus atiduodamas.+ Darykite tai mano atminimui.“+ 20 Po vakarienės jis tą patį padarė su taure ir tarė: „Ši taurė yra naujoji sandora,+ patvirtinama mano krauju,+ kurį už jus išliesiu.+

21 Bet štai su manimi prie stalo yra mano išdavėjas.+ 22 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina jam skirtu keliu,+ vis dėlto vargas tam, kuris jį išduoda!“+ 23 Ir mokiniai ėmė tarpusavyje svarstyti, kuris iš jų tai padarys.+

24 Ir dar jie susikivirčijo, kuris iš jų didžiausias.+ 25 Tad Jėzus jiems pasakė: „Tautų karaliai savo žmonėms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais.+ 26 Jūs tokie nebūkite.+ Kas tarp jūsų didžiausias, tepasidaro kaip mažiausias*,+ ir vadovaujantis – kaip patarnaujantis. 27 Kas gi didesnis: kuris valgo ar kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris valgo? O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.+

28 Jūs nepalikote manęs+ per mano išbandymus,+ 29 todėl sudarau su jumis sandorą dėl Karalystės,+ kaip ir mano Tėvas yra su manimi sudaręs sandorą. 30 Jūs valgysite ir gersite prie mano stalo mano Karalystėje+ ir sėdėsite sostuose+ teisdami dvylika Izraelio giminių.+

31 Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo, kad būtų leista jus išsijoti tarsi kviečius.+ 32 Bet aš karštai meldžiausi, kad tavo tikėjimas neužgestų.+ Tad kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius.“+ 33 Šis jam tarė: „Viešpatie, esu pasirengęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį!“+ 34 Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: šiandien dar gaidžiui nepragydus tu triskart išsiginsi mane pažįstąs.“+

35 Jis dar jų paklausė: „Kai siunčiau jus be piniginės, kelionmaišio ir sandalų,+ argi jums ko nors trūko?“ Tie atsakė: „Nieko netrūko.“ 36 Tada Jėzus tarė: „O dabar, kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat tepasiima kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. 37 Mat, sakau jums, turi išsipildyti žodžiai, užrašyti apie mane: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių.’+ Tai, kas apie mane parašyta, pildosi.“+ 38 Jie pasakė: „Viešpatie, štai čia turime du kalavijus.“ Jis tarė jiems: „Užteks.“

39 Jis išėjo ir, kaip buvo pratęs, patraukė link Alyvmedžių kalno*. Mokiniai nuėjo su juo.+ 40 Atėjęs į vietą, Jėzus jiems tarė: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“+ 41 O pats atsitraukė nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi 42 tokiais žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau teįvyksta ne mano, bet tavo valia.“+ 43 Tada pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino.+ 44 Mirtino sielvarto apimtas, Jėzus meldėsi dar karščiau,+ jo prakaitas varvėjo žemėn tarsi kraujo lašai. 45 Baigęs melstis Jėzus nuėjo pas mokinius. Jis rado juos snaudžiančius, mat buvo liūdesio išsekinti.+ 46 Tada jiems tarė: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“+

47 Jam dar tebekalbant, štai pasirodė būrys ir jo priešakyje – Judas, vienas iš Dvylikos. Jis priėjo prie Jėzaus jo pabučiuoti.+ 48 O Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 49 Kai esantys su Jėzumi suprato, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ 50 Vienas iš jų užsimojo ir vyriausiojo kunigo vergui nukirto dešinę ausį.+ 51 Bet Jėzus pasakė: „Liaukitės, gana!“ Jis palietė vergo ausį ir jį išgydė. 52 Tada Jėzus tarė aukštiesiems kunigams, šventyklos sargybos viršininkams ir vyresniesiems, atėjusiems jo suimti: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais kaip prieš kokį plėšiką?+ 53 Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje,+ rankos prieš mane nekėlėte.+ Bet atėjo jūsų valanda ir tamsos valdžia.“+

54 Jie suėmė Jėzų ir nuvedė+ į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė paskui jį iš tolo.+ 55 Žmonės kiemo vidury susikūrė ugnį ir susėdo aplink ją. Prie jų prisėdo ir Petras.+ 56 Ugnies šviesoje jį pamatė viena tarnaitė. Ji įsižiūrėjo į Petrą ir pasakė: „Šitas irgi buvo su juo!“ 57 Bet jis išsigynė: „Moterie, aš jo nepažįstu.“ 58 Netrukus dar kažkas jį pamatęs tarė: „Tu irgi esi iš jų!“ Bet Petras atsakė: „Žmogau, aš nesu!“+ 59 Praėjus maždaug valandai, dar kitas ėmė tvirtinti: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis galilėjietis!“ 60 Bet Petras gynėsi: „Žmogau, aš nežinau, apie ką tu kalbi!“ Ir bemat, jam dar tebekalbant, pragydo gaidys. 61 Tada Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą, ir Petras prisiminė Viešpaties jam pasakytus žodžius: „Dar gaidžiui šiandien nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“+ 62 Išėjęs laukan jis karčiai pravirko.

63 Jėzų saugantys vyrai ėmė iš jo tyčiotis,+ mušti+ 64 ir uždengę veidą klausinėjo: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ 65 Ir dar daug ką jam piktžodžiaudami kalbėjo.

66 Dienai išaušus susibūrė tautos vyresnybė – aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai.+ Atvedę Jėzų į Sinedrioną jie tarė: 67 „Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.“+ Bet Jėzus jiems atsakė: „Jeigu jums ir pasakyčiau, nepatikėtumėte. 68 Ir jeigu jūsų ko klausčiau, neatsakytumėte. 69 Tačiau nuo šiol Žmogaus Sūnus+ sėdės galingojo Dievo* dešinėje.“+ 70 Tada jie visi klausė: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jis jiems atsakė: „Patys sakote, kad esu.“ 71 Ir jie tarė: „Ar bereikia mums liudijimo? Juk girdėjome tai iš jo paties lūpų!“+